Liežuvėlio pasaitėlio pakirpimas – nesudėtinga procedūra. Tačiau neretai ji sukelia nemažai bėdų ir odontologams, ir vaikus auginantiems tėvams. Pastarieji kaltina specialistus, o šie – madų besivaikančius tėvus.
Siuntinėjo pas specialistus
Dėl minimalios procedūros kūdikiui tėvai buvo priversti visą dieną blaškytis po gydymo įstaigas. Trumpam į Lietuvą iš Airijos grįžusi Eglė Naktinienė tikėjosi, kad trijų mėnesių kūdikiui bus pakirptas priaugęs liežuvėlis.
Motina baiminosi, jog vėliau vaikas neištars garsų. Klaipėdos vaikų konsultacinėje poliklinikoje moterį su kūdikiu nusiuntė pas logopedą.
Šis pasiuntė į Stomatologijos polikliniką. Iš čia tėvams teko grįžti pas šeimos gydytoją. Pastaroji mažąjį pacientą nukreipė pas odontologą.
Odontologas, net nepasižiūrėjęs, vėl grąžino pas šeimos gydytoją. Pasak E.Naktinienės, abi specialistės nesutarė, kuri turėtų parašyti siuntimą. Galiausiai siuntimas į Vaikų ligoninę buvo išrašytas, tačiau patarta apsišarvuoti kantrybe, nes teks laukti gyvoje eilėje.
Atsisakė priimti
Lengviau atsikvėpę tėvai jau tikėjosi, kad kitą dieną pagaliau bus pasiektas tikslas ir kūdikiui pakirptas liežuvėlis. Tačiau ligoninėje tai padaryti atsisakyta. Paaiškinta, kad šiai procedūrai reikia registruotis iš anksto, o talonas bus išduotas tik rugsėjo mėnesiui.
Vėliau mamai pasakyta, jog tokiems mažiems kūdikiams liežuvėlis nepakerpamas. Šią procedūrą galima atlikti, kai vaikui sueis vieneri metai. Tada jam bus taikoma bendra nejautra.
Kadangi tėvai norėjo kuo greičiau išvažiuoti, galiausiai kreipėsi į privatų medicinos centrą. Sumokėjus 100 litų, liežuvėlis mažyliui buvo pakirptas.
Procedūrą atlikusi odontologė patikino, kad tai padaryti geriau kuo mažesniam vaikui – jis nieko neprisimena, tad mažiau traumuojamas.
„Vaikui liežuvėlį pakirpo be nuskausminamųjų, o ligoninėje tai pasiūlė daryti taikant pilną narkozę”, – stebėjosi mama.
Trūksta specialistų
Klaipėdos vaikų ligoninės vyriausioji gydytoja Klaudija Bobianskienė paaiškino, kad išankstinė registracija liežuvėlio pakirpimui taikoma dėl specialistų stokos. Šią procedūrą šiuo metu daro tik viena gydytoja, kita – vaiko priežiūros atostogose.
Specialistė ligoninėje dirba porą kartų per savaitę. Tad suteikti šią paslaugą greitai nėra galimybių, pridūrė ligoninės vadovė.
Bendra nejautra taikoma dėl paciento saugumo. Pasak K.Bobianskienės, privačiai dirbančios gydymo įstaigos galbūt gali rizikuoti mažuoju pacientu, tačiau Vaikų ligoninė negali sau to leisti.
Sprendimą priima patys
Privačiai dirbantys odontologai taip pat sulaukia tėvų, pageidaujančių vaikui pakirpti liežuvėlį. Tačiau pastebima, kad ši procedūra ne visada yra būtina.
Kartais norima, kad liežuvėlis būtų pakirptas dėl geresnio vaiko miego, prasto maitinimosi ar kitų, su šiuo defektu visai nesusijusių priežasčių.
Odontologas, burnos chirurgas Laimonas Ketvirtis akcentavo, kad sprendimą dėl procedūros būtinumo turėtų priimti šeimos gydytojas arba odontologas.
Tačiau specialistų nuomonės, kokio amžiaus vaikui geriausia ją atlikti, skiriasi. Pasak L.Ketvirčio, rekomenduojama tai atlikti tada, kai vaikas pradeda daugiau kalbėti.
Kartais vienoje gydymo įstaigoje išgirdę neigiamą atsakymą dėl liežuvėlio pakirpimo, tėvai laimę bando kitoje. Odontologo manymu, ne visada reikėtų skubėti džiaugtis suradus kliniką, kur liežuvėlis vaikui būtų pakirptas.
„Tėvai tikslą pasiekė. Bet ar procedūra padaryta saugiai? Ar prieš tai atlikti reikiami kraujo tyrimai, ar pasidomėta bendra vaiko būkle, kuri galbūt neleidžia atlikti šios procedūros?” – dėmesį į daugybę aspektų atkreipė burnos chirurgas.
Kratosi mažųjų pacientų
Kartais problemų kyla ne tiek dėl liežuvio pasaitėlio pakirpimo, kiek dėl odontologų nenoro priimti vaikus. Kartais odontologai kratosi mažųjų pacientų ir siuntinėja pas kolegas dėl per mažo atlygio bei per didelio vargo.
Per metus už vaiko dantų priežiūrą gaunama apie 40 litų. Tačiau vaikui visas burnos priežiūros paslaugas tam pačiam šeimos gydytojui priklausantis odontologas, sudaręs sutartį su Ligonių kasa, privalo teikti nemokamai.
Turintis odontologo diplomą bei licenciją medikas gydo ir vaikus, ir suaugusiuosius. Jis neturi teisės atsisakyti gydyti vaiko. Nebent mažajam pacientui reikėtų sudėtingesnės procedūros.
Jūratė Totoraitytė, Klaipėdos stomatologijos poliklinikos Odontologijos skyriaus vedėja:
Kūdikiui liežuvėlio pasaitėlio kirpimo gali prireikti dėl blogo čiulpimo. Jis tampa irzlus, neprivalgo. Tad pediatras ar šeimos gydytojas dėl šių nusiskundimų siunčia pas odontologą. Pas mus visi vaikai atvyksta su siuntimais. Problema dėl nepakirpto liežuvėlio gali išryškėti ir vėliau. Dažniausiai taip nutinka pradėjus tarti pirmuosius garsus arba apie penktuosius vaiko gyvenimo metus. Tačiau problema gali išlįsti ir sulaukus trejų-ketverių metų ar net vėliau. Sulaukiame ir 8-9 metų pacientų, kai nepakirptas liežuvis pastebimas tik sutrikus kalbai ar nustojus vystytis apatiniam žandikauliui. Tokius vaikus pas mus atsiunčia ortodontas arba logopedas.
Amžiaus riba, kada geriausia atlikti liežuvėlio pakirpimą, nėra nustatyta. Bet geriau, kai šis defektas pastebimas kuo anksčiau. Pasitaiko, kad kūdikiui pakirpus liežuvėlį šią procedūrą tenka pakartoti vėlesniame amžiuje. Abejoju, kad tėvai jos pageidauja dėl mados ar norėdami patenkinti savo įgeidžius. Priaugęs liežuvėlis akivaizdžiai matomas. Tai yra minimali intervencija, tad ją atliekant taikyti bendros nejautros nereikia. Kūdikiams taikoma tik aplikacinė nejautra.
