Nobel biocare

Dantys pagal Jūsų veidą

Įžanga

Implantologijos ir estetinės odontologijos klinikos „Neodenta“ estetinių restauracijų specialistas, gydytojas odontologas Žilvinas Budrevičius džiaugiasi, kad šiuolaikinis odontologų pacientas nori ne tik susigydyti dantis, bet ir pasitobulinti savo šypseną, tapti gražesnis.  Estetika – tai mokslas apie grožį ir harmoniją. Estetika odontologijoje – balanso ieškojimas tarp dantų, lūpų, minkštųjų audinių, žmogaus veido ir jo asmenybės. Subalansuotos proporcijos ir yra suvokiamos kaip harmonija ir grožis. Grožį kiekvienas suvokia savaip. Tačiau yra universaliai suvokiamų grožio principų. Kiekvienas norime įspūdingos šypsenos  ar būti panašūs į savo dievaičius iš žurnalo viršelių.  Tačiau mūsų, odontologų, užduotis – ne tik atsižvelgti į pacientų norus, bet ir juos suderinti su funkciniais reikalavimais, išlaikyti paciento individualumą. Restauracija turi integruotis ne tik į paciento burną, bet ir į veidą. Šiame straipsnyje  apžvelgsime bendrus grožio principus ir susipažinsime su estetine šypsenos analize, kuri padės sudaryti optimalų gydymo planą.

Estetinės analizės aspektai

Veido analizė

Veido analizė – veido bruožų analizė, naudojantis  veido linijomis. Bendraujant su žmogumi, pirmiausiai atkreipiame dėmesį  į akis, po to į lūpas. Kai žiūrime į veidą, mes iš pat pradžių jį suvokiame kaip visumą. Individualumas išaiškėja tik tuomet, kai atidžiau studijuojame veido architektoniką. Veidas turi didžiausią įtaką, suprantant individą kaip asmenybę. Taškai, turintys įtakos veido kompozicijai: veidas, akys, nosies nugarėlė, skruostai, antakiai, lūpos, smakro pozicija, kakta, dentalinė vidurio linija. Veido analizei naudojamos vertikalios ir horizontalios linijos, kurios atskleidžia veido ir dantų lanko tarpusavio santykį. Geriausiai pacientą apžiūrinėti iš priekio, kada jis laiko galvą natūralioje pozicijoje. Harmoningame veide šios linijos sudaro tarsi taisyklingą žemėlapį. Analizuojant veidą iš priekio išskiriame horizontalias ir vertikalias linijas, šių linijų disharmoniją, bei veido proporcijas.  Horizontalios veido linijos naudojamos nustatant centrinių kandžių poziciją ir okliuzinį planą. Antakių linija – linija, išvesta per antakius; tarpvyzdinė linija – linija, išvesta tarp vyzdžių centrų ir einanti paraleliai horizontaliai plokštumai. Tai pagrindinė linija, kuri naudojama nustatyti  horizontaliam planui; nosies linija išvedama po nosimi per nosies sparnelius; lūpų linija išvedama per lūpų kampus

Vertikali linija yra veido centre, vertikalioje plokštumoje, brėžiama per kaktą, nosies kuprelę, dantų vidurio liniją ir smakrą. Sujungus ją su tarpvyzdine linija, sudaro raidę T. Šios linijos turi būti kuo daugiau centruotos ir tarpusavyje sudaryti statų kampą, taip jos sukurs didesnę harmoniją veide. Dantų vidurio linija, kaip įsivaizduojama vertikalė, nebūtinai turi sutapti su veido vidurio linija. Tuomet kaip centrinis vienetas gali būti imamas liežuvio arba lūpos pasaitėlis. Idealu, kai veido vidurio linija sutampa su viršutinio žandikaulio dantų vidurio linija (kuri yra tarp centrinių kandžių). Statistiškai veido vidurio linija 70 proc. atvejų sutampa su viršutinio žandikaulio dantų vidurio linija.

Simetrijos ir balanso parametrai tarp veido ir dantų vidurio linijų yra pagrindiniai rodikliai estetikos įvertinimui. Ne visi pacientai turi simetriškus veidus. Dažnai akys, lūpų kampai yra ne tame pačiame lygyje. Tai vadiname horizontalia disharmonija (1b pav.). Pagal ką tokiu atveju matuojama? Jei akys ar lūpų kampai išdėstę nevienodame aukštyje, kaip atramos taškas naudojama horizontali plokštuma, nepaisant, ar kitos linijos lygiuojasi į ją [5,9].

Egzistuoja ir vertikali disharmonija, kai vertikali linija nėra statmena (pvz., esant asimetriškai nosiai).

Naudojant ankščiau minėtas horizontalias linijas, veidas dalijamas horizontaliai į 3 proporcingas vienodo dydžio dalis: viršutinis veido trečdalis – plotas tarp plaukų linijos ir tarp antakių linijos; vidurinis veido trečdalis – plotas tarp antakių  linijos ir panosės-tarpsparninės linijos; apatinis veido trečdalis – plotas nuo panosės tarpsparninės linijos iki smakro apačios.  Apatiniam veido trečdaliui teikiamas didžiausias dėmesys, kadangi jis priklauso nuo lūpų ir dantų dydžių . Atstumas nuo nosies apačios iki viršutinės lūpos apatinio krašto turėtų sudaryti apie pusę aukščio esančio tarp apatinės lūpos ir smakro apačios. Sumažėjus apatinio trečdalio aukščiui, paciento veide stebime: lūpų aukščio sumažėjimą, mimikos raukšlių stiprų pagilėjimą, lūpų kraštų nulinkimą žemyn, smakro įgaubtumą. Sumažėjęs apatinio trečdalio aukštis atspindi  okliuzijos pakitimus. Įtakos veido proporcijoms turi žmogaus amžius (senstant lūpos darosi plokštesnės, vyksta kitų minkštųjų audinių pokyčiai).

Veido profilis. Natūrali galvos laikysena vertinama remiantis Frankfort projekcija. Tai nustatoma brėžiant liniją nuo priekinio apatinio akiduobės taško iki užpakalinio taško – ausies landos. Frankfort projekcija atliekama brėžiant horizontalią projekciją. Ji brėžiama net tuo atveju, kai paciento stebėjimo metu paaiškėja, kad projekcija iš tikrųjų lygiagreti horizontaliai linijai tik tada, kai pacientas lenkia galvą šiek tiek į priekį. Priešingai, kai pacientas galvą laiko tiesiai, įdėmiai žiūrėdamas horizontaliai į priekį, Franfrort projekcija pakyla į viršų, formuodama maždaug 8 laipsnių kampą su pasirinkta projekcija, kuri dažniausiai vadinama (nustatoma) kaip estetinė projekcija. Be klinikinio įvertinimo, naudinga paciento veido šoninių nuotraukų, cefalometrinė analizė.

Profilis nustatomas sujungiant tris taškus: kaktą, panosę, smakrą. Analizuojant žmogaus veidą iš šono, išskiriame tris profilių tipus: normalus profilis – išgaubtumas turėtų sudaryti apie 170 laipsnių kampą, išgaubtas profilis- kampas žymiai sumažėjęs, tuo sudarydamas pastebimą nukrypimą į užpakalinę dalį, įgaubtas profilis  sudaro daugiau nei 180 laipsnių kampą. Pernelyg didelis išgaubtumas ar įgaubimas paprastai atitinkamai nurodo skeleto III ar II klasę.  Net žmogaus prigimtis gali lemti profilio tipą. Išgaubtas būdingas lotynų amerikiečiams, įgaubtas – šiaurės  europiečiams. Nustatant profilio tipą, vienas iš naudingų elementų yra lūpų padėties nustatymas, brėžiant liniją, kuri jungia nosies galiuką su smakro galu – E-linija. Esant normaliam profilio tipui, viršutinė lūpa yra 4mm už E-linijos, apatinė lūpa – 2mm už E-linijos. Kitas parametras – nosies – lūpų kampas. Šis kampas sudaromas panosėje, dviejų linijų susikirtimo vietoje. Esant normaliam profilio tipui jis skiriasi pas vyrus (apie 90 laisnių) ir pas moteris (apie 100 laipsnių).  Atlikus priekinių dantų protezavimą,  estetinį plombavimą, šie du parametrai – E- linija ir nosies – lūpų kampas – gali kisti.

Dentolabialinė analizė

Dentolabialinė analizė – lūpų dinamikos dantų atžvilgiu analizė. Dantys, matomi besijuokiant ir kalbant, apriboti lūpų. Todėl tarp lūpų ir dantų elementų ieškoma sąryšių, kadangi lūpos tarsi įrėmina dantis. Lyginant su viršutine lūpa, apatinė lūpa turi tendenciją būti platesnė, putlesnė, ilgesnė ir elastingesnė. Viršutinės lūpos vertikalus nuolydis (philtrum) yra vienas svarbiausių elementų, kuomet kyla klausimų dėl dantų vidurio linijos. Pagal dydį ir formą lūpos gali būti klasifikuojamos: plonos, vidutinės, storos. Ramybės ar judesio metu lūpų ilgis ir forma atlieka svarbų vaidmenį apsprendžiant dantų formą ir jų erdvinį išsidėstymą. Lūpų ir profilio santykis nurodo idealų priekinės restauracijos dydį ir formą: kai profilis išgaubtas ir lūpos plonos, puikų estetinį vaizdą sudarys normalaus dydžio viršutinio žandikaulio kandžiai; esant įgaubtam profiliui, ypač storoms lūpoms, estetiškas vaizdas bus atkūrus didesnius viršutinio žandikaulio kandžius, atsižvelgiant į funkcinius parametrus.

Gražią šypseną formuoja viršutinė ir apatinė lūpos. Lūpų tūris, forma ir ilgis yra svarbios įvertinant dantis, kai lūpos yra ramybės būsenoje arba juda. Todėl būtina įvertinti lūpų padėtį, prieš atliekant restauracijas. Kalbant apie šypsenos plotį, patraukliausiai atrodo, kai šypsantis matomi 8-10 dantų. Burnos kampo pozicija apsprendžia dantenų atsidengimo laipsnį, lūpinio prieangio (“koridoriaus“) plotį (šypsenos metu atsiradęs tarpas tarp burnos kampo ir viršutinio žandikaulio dantų skruostinių paviršių), priekinių viršutinių dantų atsidengimo laipsnį. Jeigu lūpinio prieangio visiškai nėra, dantys atrodys dirbtinai.

Pagal šypsantis matomas dantenas, lūpų linijos gali būti klasifikuojamos: aukšta, vidutinė, žema.  Aukšta lūpų linija pasitaiko gana retai. Šypsantis  atsidengia daugiau kaip 4-5 mm dantenų. Dėl plačiai matomų dantenų, šypsena dažnai gali atrodyti agresyviai. Esant  vidutinei lūpų linijai, šypsantis matomas visas danties vainikas, nedidelė dantenų dalis ir papilų viršūnė. Ramybės būklėje  matoma 1-3 mm viršutinio žandikaulio  kandžių kandamųjų  kraštų. Tai patraukliausia lūpų linija. Esant žemai lūpų linijai, lūpos dengia dantenas ir didelę dalį priekinių dantų. Ramybės fazėje viršutinio žandikaulio kandžiai dažniausiai nematomi, o kalbant – vos įžiūrimi. Šiuo atveju yra indikacija dantis pailginti. Svarbu, kad dantų ir lūpų santykis atrodytų gražiai ir šypsantis, ir ramybėje.

Dantų vaizdas ramybėje yra, kai apatinis žandikaulis atpalaiduotas, dantys nekontaktuoja, lūpos yra lengvai pravertos ir matosi viršutinio žandikaulio kandžių dalis. Priklausomai nuo paciento lūpų, amžiaus ir lyties, t.y. nuo 1 iki 5 mm.

Šypsenos kreivė apibūdina apatinės lūpos eigą šypsantis. Harmoningoje šypsenoje viršutinių priekinių dantų kandamųjų kraštų išlinkimas (išgaubta linija) yra lygiagretus apatinės lūpos išlinkimui. Kaip taisyklė, šypsenos būsenoje ši išgaubta linija siekia vidinį apatinės lūpos išlinkimą. Atlikus tyrimus, toks santykis buvo 75- 85 % atvejų.

Dantenų analizė

Dantenų analizė – dantenų formos, dantenų linijos, sveikos periodontologinės būklės įvertinimas. Estetinė harmonija galima derinant sveikų dantų ir dantenų kompleksą. Dantenos normaliai yra blyškios spalvos ir tvirtinasi prie cemento- emalio jungties, formuoja statiškus dantų rėmus. Jų aukštį ir formą lemia alveolinio kaulo padėtis ir kontūrai. Dantenos turi būti sveikos (sveikos dantenos yra 3 mm nuo kaulo) ir tvirtos, prieš pradedant protezavimą, estetinį plombavimą. Neturi būti dantenų uždegimo, paraudimo, patinimo.  Dantenų speneliai turėtų taip pat būti sveiki, užpildyti tarpdantinį tarpą ir formuoti trikampį (gretimų dantų zenito taškai ir papilos viršūnė).  Jas suformuoja taisyklingai atstatytas danties kontaktas.

Dantenų linija. Ji eina paraleliai tarpvyzdinei linijai ir linijai išvestai per ilčių gumburų viršūnes. Ilčių ir centrinių kandžių zenito taškai yra  horizontalioje linijoje, o šoninių kandžių – 0,5–1 mm žemiau jos. Toks zenito taškų išsidėstymas suteikia šypsenai patrauklumo. Tačiau, kai šių  dantų zenito taškai yra vienoje linijoje arba šoninio kandžio aukščiau visų – šypsena atrodo neestetiška. Šiuo atveju tikslinga dantenų korekcija.

Fonetinė analizė

Fonetinė analizė – dantų lanko, dantų ilgio ir jų pozicijos įtaka fonetikai. Ši analizė yra tinkama pagalba atliekant teisingą estetinę ir funkcinę analizę. Tai gali duoti reikalingas indikacijas nustatant atitinkamą danties poziciją ir ilgį nustatant tinkamą vertikalią padėtį ir sukandimą.  Nustatant kandamąjį ilgį, svarbu ne tik estetiniai faktoriai, bet ir kandamojo krašto įtaka priekiniam dantų vadovavimui bei fonetikai. Kaip tai nustatoma?

Garsas “M”

Paciento prašoma keletą kartų ištarti garsą „M“. Kiekvieną kartą prieš ištariant „M“, paciento lūpos atsipalaiduoja ir tokiu būdu odontologas gali įvertinti kandžių matomumą ramybės fazėje. Kandžių matomumas yra individualus ir priklauso nuo viršutinės lūpos storio bei paciento amžiaus, lyties. Jaunų pacientų moteriškos lyties jis yra apie 3,5 mm, vyriškos lyties- apie 2 mm.

Garsas “Y”

Garsas „Y“ yra kitas svarbus parametras vertinant dantų ilgį ir kandamąją liniją. Tariant šį garsą, viršutinio žandikaulio priekiniai dantys turėtų matytis centre tarp viršutinės ir apatinės lūpų linijų. Kad gydytojas galėtų stebėti viršutinio žandikaulio kandžių padėtį, paciento prašoma tarti „Yyyyyy“ keletą sekundžių.

Garsai “F” ir “V”

Garsų “F” ir “V” tarimas leidžia nustatyti viršutinio žandikaulio  centrinių kandžių ilgį bei kandamojo krašto bukolingvalinę poziciją. Tariant šiuos garsus viršutinio žandikaulio kandžiai nestipriai spaudžia šiek tiek įtrauktą apatinę lūpą ir iš dalies blokuoja burnos ertmėje likusio oro srovę. Sklandi šių garsų tartis reiškia, kad  viršutinio žandikaulio kandžiai yra tinkamo ilgio ir kad jų incizalinis profilis yra išdėstytas adekvačiai. Nustatant kandamojo krašto ilgį dantys stebimi iš priekio, o įvertinant bukolingvalinę jų padėtį – iš profilio.

Garsas “S”

Norint nustatyti teisingą krūminių ir kaplių vertikalų aukštį, tariamas garsas „S“. Jo metu visi dantys šiek tiek kontaktuoja.  Apatinio žandikaulio kandžių kraštas „S“ tarimo metu sudaro okliuzinį kontaktą su viršutinio žandikaulio kandžiais ir šiuo momentu yra 1 mm žemiau ir 1 mm distaliau nei viršutinio žandikaulio kandžiai.

Dantų analizė


Dantų analizė – dantų forma, proporcijos, išsidėstymas, makro ir mikro struktūra, spalva. Šioje dalyje didžiausią dėmesį skirsime viršutinio ir apatinio žandikaulių priekiniams dantims. Apžvelgsime viršutinio ir apatinio žandikaulių dantų vidurio liniją, dantų tipus, spalvą, struktūrą, formą, kontūrus, dydžius, proporcijas, kandamąjį kraštą.

Dantų vidurio linija

Ši linija apibūdinama kaip vertikali linija, esanti centre tarp kairės ir dešinės žandikaulio  pusės. Ji dažnai klaidingai tapatinama su veido vidurio linija. Apie 70% žmonių veido vidurio linija ir viršutinio žandikaulio dantų vidurio linija sutampa. Tačiau sutapimas tarp  viršutinio žandikaulio ir apatinio žandikaulių dantų vidurio linijų  yra daug mažiau pasitaikantis (apie 25% žmonių). Viršutinės lūpos pasaitėlis – šios linijos orientyras. Idealiu atveju, dantenų papila tarp viršutinių kandžių sutampa ir su veido vidurio linija. Norint išvengti persikreipusio veido iliuzijos, vidurio linija turi būti kiek įmanoma labiau statmena. Ryškus dantų pasvirimas į vieną ar kitą pusę,  bukaliai ar palatinaliai yra pagrindinis trūkumas, kuriant estetišką šypseną.

Dantų tipai

Dantys pagal formas yra skirstomi į tris pagrindinius tipus: trapecijos, stačiakampius, ovalo formos.

Remiantis kai kurių autorių duomenimis, skirtingos danties formos priklauso nuo amžiaus, lyties ar asmenybės. Aštrūs kampai reiškia stiprybę, apvali forma –  lankstumą. Tik teoriškai galima laikyti tam tikrą danties formą grynai moterišką ar grynai vyrišką. Pastebėtas ryšys tarp veido formos ir viršutinio žandikaulio centrinių kandžių formos. Atliekant protezavimą, estetinį plombavimą, kaip dantų formos orientyrus imame gretimus dantis, galime panaudoti senas paciento nuotraukas ar modelius.

Danties zenito taškas

Zenito taškas yra aukščiausias klinikinio vainiko taškas. Jo  pozicija priklauso nuo šaknies anatominės formos, CEJ, kaulinės keteros . Zenito taškas dažniausiai lokalizuotas distaliau, nei vertikali linija, nubrėžta per danties vainiko vidurį. Šoninių kandžių zenito taškas  dažnai sutampa su šia vertikalia linija. Zenito taškas atlieka svarbų vaidmenį uždarinėjant diastemas. Jie turi eiti mezialiai, kad centriniai kandžiai atrodytų natūraliau. Kai reikia dantis pailginti (naudojama trumpesniems dantims), zenitinį tašką reikia perkelti link viršūnės – apikaliai.

Dantų ašys

Centrinių kandžių ašis dažniausiai nežymiai pakrypusi distaliai, link danties šaknies viršūnės, lyginant su vidurio linija. Šoninių kandžių – labiau pakrypusi distaliai nei centrinių kandžių. Ilčių – labiau nei lateralinių kandžių. Tačiau žiūrint iš šono iltiniai dantys dantų lanke turi  vertikalią ir nežymiai distaliai pakrypusią ašį.

Tarpdantiniai  kontaktai

Plati zona, kurioje du gretimi dantys kontaktuoja vienas su kitu vadinama tarpdantine kontaktine sritimi. Tarp centrinių viršutinio žandikaulio kandžių, ji sudaro 50% centrinio kandžio ilgio, tarp centrinio ir šoninio kandžio – 40% centrinio kandžio ilgio, tarp šoninio kandžio ir ilties – 30% centrinio kandžio ilgio. Taip nusakoma ideali kontaktinė zona.  Jei dantenų spenelis sumažėjęs ir norima uždaryti juodus trikampius,  kontaktinė sritis ilginama apikaliai. Jeigu dantys ilgi,irgi ilginama kontaktinė sritis, taip suteikiant platesnių ir trumpesnių dantų iliuziją. Arčiausiai kandamojo krašto esantis kontaktinės srities taškas vadinamas kontaktiniu tašku. Nuo jo dantys išsiskiria ir kontaktinė sritis pereina į kandamuosius kraštus. Kontaktinis taškas tarp dviejų centrinių kandžių yra arčiausiai kandamojo krašto    Kiekvienas tolimesnis kontaktas yra 1.5 mm aukščiau artimesnio.

Tarpdantiniai  kampai

Tarpdantiniai kampai- tai tarpai priekinių dantų kandamuosiuose kraštuose susiformuojantys  tarp vieno danties ir šalia jo esančio. Tarpdantiniai kampai tarp centrinių kandžių yra mažiausi ir smailiausi pagal kampą. Einat distaliau, tarpdantiniai kampai didėja.  Kampas tarp ilties ir prieškrūminio danties siekia net 90º. Šie kampai skiriasi atsižvelgiant į paciento lytį ir amžių.  Patraukli šypsena pasiekiama suteikiant iškarpytą siluetą. Jis padaromas sukuriant kontrastą tarp tamsesnio burnos ertmės pagrindo bei tarp kandamųjų kraštų ir tarpdantinių tarpų. Kontaktiniai taškai ir tarpdantiniai kampai yra svarbūs veiksniai kuriant jaunatvišką šypseną. Su amžiumi  jie mažėja dantims dylant, vėliau jie išnyksta  ir galiausiai pasibaigia  nusidėvėjusia šypsena.

Viršutinio žandikaulio centriniai kandžiai

Viršutinio žandikaulio centriniai kandžiai yra svarbiausi šypsenos estetiniai elementai. Funkciniu požiūriu  jie svarbūs kandant ir pjaunant maistą. Tai dantys į kuriuos atkreipiamas didžiausias dėmesys, vietos ir dydžio atžvilgiu. Patraukliausias centrinių kandžių pločio-ilgio santykis yra 8:10. Nustatyta, kad meziodistaliai v/ž centrinių kandžių skersmuo yra apie 8,37-9,3 mm, o vainiko aukštis – apie 10,4-11,2 mm, storis viduriniame trečdalyje   2,5 mm – 3,3 mm (restauracijos storis neviršijantis 3,5 mm yra  priimtinas). Vis dėlto ši taisyklė nėra absoliuti. Centrinių kandžių anatominiai elementai: trys skruostiniai mamelonai, du skruostiniai įdubimai, priekaklelinė zona trikampio formos, zenitinis taškas-  distalinėje pozicijoje nuo danties ašies, medialinis kraštas dažniausiai status, platus medialinis tarpdantinis kontaktas kandamajame  trečdalyje, distalinis kraštas išgaubtas, distalinis tarpdantinis kontaktas viduriniame trečdalyje, medialinis kampas status, distalinis kampas bukas.

Viršutinio žandikaulio šoniniai kandžiai

Anatominiai elementai: mažesni už centrinius kandžius, trys skruostiniai mamelonai, vienas skruostinis įdubimas, danties zenitinis taškas sutampa su danties ašies linija, medialinis kraštas status, distalinis kraštas išgaubtas, medialinis kampas status, distalinis kampas labai užapvalintas, medialinis  tarpdantinis kontaktas viduriniame trečdalyje, distalinis tarpdantinis kontaktas viršutiniame trečdalyje.

Viršutinio žandikaulio iltiniai dantys

Anatominiai elementai: keturi  skruostiniai mamelonai, keturi skruostiniai įdubimai, danties zenitinis taškas distalioje pozicijoje nuo danties ašies, distalinis kraštas išgaubtas, dažnai būna asimetriškas danties ašiai.

Priekinių dantų matmenys

Atstatant taisyklingą dantų išsidėstymą, pirminis ir pagrindinis tikslas yra pasiekti kuo natūralesnę dantų padėtį, struktūrą. Ypatingai svarbūs yra viršutiniai centriniai kandžiai apsprendžiant priekinių dantų formą ir dydį, kurie nulemia ir tolimesnį dantų išsidėstymą, ir apskritai, bendrą vizualinį efektą.

Priekinių dantų proporcijos

Proporcijos yra raktas į patrauklią šypseną ir jos turi atitikti paciento veido bruožus. Kad viskas derėtų tarpusavyje, viršutiniai centriniai kandžiai turi atitikti veido ir dantų lanko proporcijas. Patraukliausiai viršutiniai centriniai kandžiai atrodo, kai jų pločio-ilgio santykis yra 75-80 %. Jei danties plotis išlieka kaip konstanta, jo ilgis su amžiumi gali keistis.  Odontologijoje terminas „auksinė proporcija“ apima dantų išsidėstymo proporcingumą. Naudojant šią proporciją, į dantis žiūrima iš priekio, kiekvieno priekinio danties plotis sudaro maždaug 60% gretimo danties pločio. Tai jeigu šoninio kandžio plotis yra prilyginamas 1, tai centrinis kandis turi būti 1.6 karto platesnis, o iltis 0.6 karto siauresnė. Iš tiesų praktikoje nėra lengva pritaikyti „auksinę proporciją“, kadangi realybėje pacientai turi dantų lanko formas, taip pat ir lūpų bei veido proporcijas.  Idealios priekinio dantų išsidėstymo formulės, kuri atitiktų vieną ar kitą veido tipą, iš tikrųjų neegzistuoja. Natūrali šypsena turi būti harmonijoje  su visu veidu, išryškinanti ir pabrėžianti gražiausias veido detales.

Viršutinio žandikaulio kandžių ilgis

Viršutinių centrinių kandžių kandamasis kraštas yra svarbus elementas, kuriant šypseną. Viršutinio žandikaulio centrinių kandžių ilgis vidutiniškai svyruoja  nuo 10,4-11,2 mm. Danties plotį pagrinde laikome kaip konstantą, tačiau ilgis gali žymiai keistis su amžiumi. Paciento amžius ir lytis kartu su viršutinės lūpos ilgiu ir išlinkimu nusako kandamojo krašto ilgį. Jaunų pacientų kandžių kandamasis kraštas dažnai turi aiškiai atskiriamus mamelonus ir nėra nusidėvėjęs. Dvidešimtmečio  paciento vos pravertoje burnoje apatinio žandikaulio dantys beveik nematomi, o kandamoji viršutinio žandikaulio dantų dalis išlenda maždaug 3,5 mm. Amžiui didėjant, apie 30 – 40 metus, veido raumenų tonusas mažėja, todėl viršutinio žandikaulio kandžiai matomi mažiau, o apatinio žandikaulio kandžių matomumas padidėja. Šio proceso greitis individualus, tačiau visiems vienodai negrįžtamas. Kandamojo krašto pailginimas indikuotinas dantų nusidėvėjimo atveju. Kartais tenka trumpinti kandžių kandamąjį  kraštą norint kompensuoti per didelį vertikalų jų išsikišimą, dantenų recesijos atveju. Nustatant viršutinių priekinių kandžių ilgį svarbu atsižvelgti į  raumenų tonusą ir skeleto sudėjimą, fonetinius veiksnius.

Centrinių kandžių paviršiaus struktūra

Mikro ir makro struktūros yra natūralaus danties paviršiaus morfologinės charakteristikos. Mikrostruktūra – smulkūs grioveliai, daugiausiai horizontalūs, kurie normaliai randami jaunų žmonių dantyse. Su amžiumi jie nyksta. Makrostruktūra susideda iš skilčių, kurios kaip taisyklė skiria danties bukalinį paviršių į šiek tiek atskirtus įgaubtumus ir išgaubtumus. Jie yra normaliai gerai nustatomi jaunuose dantyse, bet gali išnykti ar žymiai sumažėti su amžiumi dėl emalio abrazijos, kaip aplinkinių raumenų (skruostai ir lūpos) veiklos rezultatas. Abiejų struktūrų tipų buvimas suteiks restauracijai natūralumo, šviesos perdavimo galimybes, refleksijos ir refrakcijos optimizaciją.

Dantų dydžio ir formos iliuzija

“Jeigu kliniškai neįmanoma atkurti taisyklingos danties proporcijos, įmanoma sukurti reikiamo danties dydžio iliuziją…” Mauro Fradeani . Danties formavimo ir spalvos manipuliacijos yra optiniai pagrindai pritaikomi odontologijoje. Danties formavimas pasiekiamas spalvos manipuliacijomis naudojant natūralius griovelius, kampus, kandamuosius ir gingivalinius nuolydžius bei kandamuosius kraštus.  Jeigu danties arba restauracijos paviršius yra makro- arba mikromorfologiškai šiurkštus, jis išsklaidys šviesą.  Formuojant plokštesnį paviršių, kuris sugeba atspindėti daugiau šviesos, sukuriama padidėjusio danties pločio ir ilgio iliuzija. Atvirkščia, suteikiant dančiui daugiau išgaubtumo, pagilinant įlinkimus, sukuriamas didesnio ploto šešėlis ir sumažinto danties iliuzija.

Dantų dydžių iliuzijos keičiant spalvą.  Atspalvis, ryškumas ir chromatiškumas, perregimumas ir paviršinės charakteristikos  įtakoja danties dydžio pasikeitimo iliuziją.  Atsispindėjusi nuo danties paviršiaus šviesa suteikia dydžio ir spalvos iliuziją bei danties gylio įvaizdį dantų lanke. Skaidrumas interproksimalinėse zonose sukurs sumažintą tos dalies iliuziją.  Opakiška medžiaga toje pačioje zonoje labiau pabrėš danties plotį. Išilgėję dantys (periodontinių atveju) gali būti sumažinti didinant skaidrumą  kandamajame trečdalyje. Vyresniems žmonėms rudos vertikalios linijos  restauracijoje suteikia pailgėjusio danties iliuziją. Horizontalios linijos suteikia platesnio danties iliuziją. Dviejų dantų vienodu  atspalviu labiau bukaliai esantis dantis atrodys šviesesnis.  Jei du dantys yra skirtingų dydžių (pvz., centriniai ir šoniniai kandžiai) didesnysis atrodys žymiai šviesesnis dėl savo didesnio paviršiaus ploto.

Šių taisyklių pritaikymas praktikoje padės sukurti  gražią šypseną.

IŠVADA

Estetinės procedūros gali teigiamai pakeisti visą paciento išvaizdą. Jis įgyja potencialų moralinį pasitenkinimą, kuris teigiamai veikia jo psichinę sveikatą ir pasitikėjimą.

Bet kokia restauracija turi būti atliekama, atsižvelgiant į paciento asmenybę.

Nors odontologas turi žinoti įvairius matematinius parametrus, kurie lemia gražią šypseną, jis taip pat turi interpretuoti ir naudoti savo paties meninius įgūdžius, siekiant sukurti patrauklią šypseną, integruotą veide.

NAUDOTA MEDŽIAGA:

1.       Rufenacht CR. Fundamentals of Esthetics. Quintessence.

2.       Tjan AHL, Miller NN, The GP. Some esthetic factors in a smile.

3.       Landa LS. Practical guidelines for complete denture esthetics.

4.       Viazis AD. A cepholometric analysis based on natural head position.

5.       M. Fradeani Esthetic analysis

6.       Rifkin R. Facial analysis: A comprehensive approach to treatment planning in aesthetic dentistry.

7.       Powell N, Humphreys B. Proportions of the Aesthetic Face

8.       Galip Gurel Porcelain Laminate Veneers

9.       Lee RL. Standardized head position and reference planes for dento-facial aesthetics.

10.     Proffit WR. Diagnosis and treatment planning approaches.

11.     Mack MR. Perspective of facial esthetics in dental treatment planning.

12.     Ricketss RM. Cephalometric analysis and synthesis.

13.     Strub JR, Turp JC. Esthetics in dental prosthetics.

14.     Touati B, Miara P, Nathanson D. Esthetic Dentistry and Ceramic Restorations.

15.     Matthews TG. The anatomy of  a smile.

16.    Vig Rg, Brundo Gc. The kinetics of anterior tooth display.

17.    Morley J. Eubank J. Macroesthetic elements of smile design.

18.     Lindhe J. Karring T. Anatomy of the periodontum.

19.     Pound E.  Let S be your guide.

20.     Burnett CA. Mandibular incisor position for English consonant sounds.

21.    Miller EL, Bodden WR, Jamison HC, A study of the relationship of the dental midline to the facial median line.

22.     Frush JP, Fisher RD , How dentinogenics integrated the sex factor.

23.     Pascal Magne, Urs Belser Bonded porcelain restorations in the anterior dentition.

24.    Rufenacht CR. Principes of Esthetic integration.

25.     Goldstein RE. Esthetics in Dentistry.

26.    Yamamoto M, Miyoshi M, Kataoka S. Special Discussion. Fundamentals of esthetics: contouring techniques for metal ceramic restorations.

27.     Levin EL. Dental esthetics and golden proportion.

Neodenta, E. Kunčiuvienės įmonė

seraninas

TAIP PAT SKAITYKITE