REXSAN

Giedrė Širvinskienė. Moters (ne) laisvė

Giedrė Širvinskienė. Moters (ne) laisvė

„Moters pasirinkimo laisvė“ – skambus argumentas abortų šalininkų lūpose. Iš esmės dėl jo šiandien abortams yra užtikrinta vieta medicininių procedūrų sąraše, o nemažai daliai žmonių jie asocijuojasi su pagalba moteriai. Bet kartais gražūs šūksniai yra labai toli nuo realybės.  Jei tai pasirinkimas, tai iš kelių galimų alternatyvų? Jei tai laisvė, tai ar tikrai moters?

Atrodytų, kad svarbiausias aborto tikslas turėtų būti pagalba moteriai, tikintis, kad po aborto jos gyvenimas palengvės, ji jausis geriau. Antraip argi vertėtų stengtis, kad abortas būtų kuo lengviau prieinamas? Sužinoti, ar abortas padeda moterims, neįmanoma, jei nežinome, kaip ji jaučiasi prieš ir po aborto. Kokios būsenos moteris mėgina priimti sprendimą ir kaip pasikeičia jos gyvenimas po to.

Abortą dažniausiai renkasi netikėtai, neplanuotai pastojusios moterys, kai nenori, arba joms per sunku priimti kūdikį į savo gyvenimą. Kartais netikėtai pasibeldusi gyvybė sukelia tikrą sumaištį moters gyvenime. Švedijoje apklausus apie pusantro tūkstančio dėl aborto besikreipiančių moterų nustatyta, kad apie pusė jų išgyvena traumines patirtis, o 23 proc. susiduria su potrauminio streso sutrikimo simptomais [1]. Airijoje 35 proc. moterų nėštumą išgyvena kaip krizę [2]. Tad į kliniką dėl aborto atėjusi „pacientė“ dažniausiai yra psichologinę krizę dėl nėštumo išgyvenanti moteris. Kaip ji jaučiasi tokioje situacijoje? Taip, kaip jaučiasi žmogus ištikus psichologinei krizei, kai užvaldo bejėgiškumas, baimės, nerimas, sutrikimas ir nesaugumas. Kartais moteris jaučiasi taip, tarsi jos pačios gyvenimas baigtųsi. Taip, tarsi reikėtų spręsti kam gyventi – jai ar vaikui. Moterys „renkasi“ abortą kaip savo gyvenimo išgelbėjimą. Tiesiog nemato kitos išeities. Ypač jei niekas nepadeda jos pamatyti.

Ar po aborto moterys jaučiasi geriau, jų gyvenimas pagerėja? Deja, moksliniai tyrimai rodo, kad po aborto išlieka didelė potrauminio streso sutrikimo galimybė [3]. Maždaug trečdalis nėštumo nutraukimą patyrusių moterų tai įvardija kaip stiprų trauminį patyrimą – pačią blogiausią arba antrą blogiausią patirtį gyvenime [4].

Aborto patyrimas (palyginus su gimdymu nepageidauto pastojimo atveju) siejamas su didesne psichikos sveikatos problemų pasireiškimo rizika: nerimu, depresija, ypač didesne savižudybės rizika ir priklausomybes keliančių medžiagų vartojimu. Šios išvados padarytus apibendrinus 22 tyrimų rezultatus apie daugiau nei pusę milijono moterų [5].

Nelabai panašu į pagalbą. Išeitų, kad kovojama už „teisę“ ar „laisvę“, kuria pasinaudojus nebesinori gyventi… Kad siekiama padaryti kuo lengviau prieinamą „medicininę procedūrą“, kuri vėliau pretenduos tapti didžiausia gyvenime patirta trauma. Žinoma Didžiosios Britanijos artistė Emma Beck nusižudė 2007 metais, patyrusi savo dvynukų abortą. Savo atsisveikinimo laiške ji rašė: „Nereikėjo daryti aborto. Dabar žinau, kad būčiau buvus gera mama … Visi žinojo, kad aš to nenoriu, net ligoninėje. Buvau išsigandusi, dabar jau per vėlu. Kai mirė mano vaikai, miriau ir aš“ [6].

Svarbu suprasti, kad abortas nėra vien medicininė procedūra. Tai giliai sukrečiantis įvykis, galintis turėti itin gilias psichologines ir socialines pasekmes moteriai, jos šeimai, o kartu ir visai visuomenei. Tai netektis, paliekanti sunkiai gyjančią žaizdą moters širdyje, su kuria ji kartais gyvena daugybę metų. Gerai, jei ji ryžtasi ieškoti pagalbos ir išgijimo, kad vėl galėtų atrasti gyvenimo džiaugsmą.

Apie pasirinkimą. Nepaisant aborto pasekmių, vis dėlto gali atrodyti svarbu užtikrinti moters pasirinkimo laisvę. Tokiu atveju, pirmiausia pastebėtina, kad geriausio sprendimo priėmimas neįmanomas be visų galimų alternatyvų apsvarstymo ir reikiamos pagalbos prieinamumo užtikrinimo. Taigi tikrai svarbu padėti moteriai (ir vyrui) apsvarstyti visas alternatyvas – abortą, vaiko gimdymą ir auginimą ar atidavimą įvaikinimui. Ar tai lengvas sprendimas? Didelė dalis abortą patyrusių moterų teigia, kad jos nesijautė užtikrintos dėl priimamo sprendimo, joms trūko konsultacijų apie kitas galimas alternatyvas [7]. Lietuvos moterys ne išimtis – krizinio nėštumo metu jos teigia norėjusios psichologinės pagalbos, galimybės aptarti sprendimą su gydytojais, objektyvios informacijos apie abortą ir žmogaus gyvybės pradžią, aborto neskatinimo ir paskatinimo motinystei [8]. Deja, tokios pagalbos mūsų valstybė negarantuoja, o privalomos psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijos prieš abortą (kaip yra Vokietijoje) idėja kol kas nesvarstoma. Visgi „moters pasirinkimo teisių ir laisvių gynėjams“ moterų poreikiai turėtų būti svarbūs. Turėtų rūpėti ir tos moterys, kurios norėtų gimdyti, bet patiria spaudimą daryti abortą iš artimųjų. Ar rūpi? Anaiptol. Abortų šalininkai nekalba apie krizinį nėštumą ir nenori girdėti apie tai, kad moteris ne lengvai ryžtasi abortui, kad ji dvejoja ir būna apimta ambivalentiškų, prieštaringų minčių ir jausmų. Neplanuotai pastojusi moteris jiems – gerai žinanti ko nori ir tvirtai apsisprendusi. Todėl reikia viską atlikti kuo greičiau. Kai vasarą Sveikatos apsaugos ministerija visuomenei svarstyti pateikė naują nėštumo nutraukimo tvarkos aprašą, o rudenį sukvietė visuomenę diskutuoti, numatytos 72 laukimo valandos prieš aborto procedūrą sukėlė aršų abortų gynėjų pasipriešinimą. Laukimo valandos palygintos su inkvizicija moterims ir jų kankinimu. Baimintasi, kad krizinio nėštumo centrai ims moteris įtikinėti gimdyti. Išeina, kad „moters teisių gynėjai“ siekia kuo skubesnio aborto, dargi atribojant moterį nuo informacijos apie prieinamą pagalbą. Ar neapgalvojus visų alternatyvų galima kalbėti apie pasirinkimo laisvę? Ar reikia skubėti, priimant  sprendimą dėl savo vaiko gyvybės, žinant, kad laukiamas palengvėjimas gali ir neateiti?

Yra tyrimų rodančių, kad daugiau nei pusė moterų, patyrusių abortą, patyrė spaudimą iš kitų tai daryti [7]. Spaudimą patirianti moteris neturi pasirinkimo. Ką dar gali rinktis tėvų į ligoninę daryti aborto atvežta paauglė? Ar iš namų varoma žmona ar sugyventinė? Ar „susitvarkyti“ raginama draugė, bijanti likti viena? Ar moteris gali jaustis saugi gimdyti, jei nenorėtų nutraukti savo kūdikio gyvybės? Gal neatsitiktinai „pasirinkimo laisvės“ retorikai vietą vis dažniau užleidžia „teisė į abortą“. Tokią teisę įtvirtinti Lietuvoje mėginama Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektu. Tampa pernelyg akivaizdu, kad pasirinkimo čia nėra ir siekiantiems įtvirtinti „teisę į abortą“ jis visai nerūpi. Tikslu tampa tik vienos alternatyvos – aborto – „pasirinkimas“. Tad jei abortas ir yra laisvė, tai tikrai ne moters. Tai daugiau laisvė daryti spaudimą moteriai – nes niekas nėra įpareigotas jos pasiteirauti, ar ji nori to pati. Niekas neįpareigotas pasiteirauti jos, kaip ji jaučiasi po aborto. Niekas neįpareigotas suteikti moteriai pagalbą nei krizinio nėštumo metu, nei prieš ir po aborto, nei auginant vaiką.

Žinoma, kad didžioji dalis abortų atliekama dėl so­cia­li­nių ir eko­no­mi­nių prob­le­mų: nes mo­te­ris ne­tu­ri ga­li­my­bių užau­gin­ti vai­ką, nes jai ky­la su­nku­mų dėl pajamų, dar­bo, šei­mos, stu­di­jų, santykių su artimais žmonėmis. Nepaisant to, šiandien mūsų valstybė užtikrina moteriai tik teisę nutraukti savo vaiko gyvybę, bet nepasirūpina, kad moteris jaustųsi saugi pasirinkusi gyvybės išsaugojimą. Krizinio nėštumo atveju Lietuvoje moteriai nėra valstybės užtikrinama psichologinė, socialinė, teisinė ir materialinė pagalba, būtina tam, kad moteris galėtų pasirinkti kitas alternatyvas – išnešioti, pagimdyti ir auginti ar įvaikinimui atiduoti vaiką. Moterys nesijaučia saugios gimdyti ir auginti vaiką, jei joms trūksta palaikymo iš artimųjų ir pagalbos iš valstybės. Abortų šalininkai sako, kad abortas – vien moters reikalas, kad niekas neturi teisės kištis į jos gyvenimą. Labai „kvepia“ abejingumu. Nes vien moters reikalu tampa ne tik abortas, bet ir gimdymas, vaiko auginimas. Pastojimas, nėštumas, vaiko auginimas mažų mažiausiai dviejų žmonių – vyro ir moters – atsakomybė ir rūpestis. Valstybė, suprasdama, kad kiekviena nauja gyvybė yra didžiulis indėlis visuomenės gerovei, taip pat turėtų sudaryti kuo palankesnes sąlygas šeimai gimdyti ir auginti vaikus, o esant reikalui suteikti reikiamą pagalbą. Kol moterys nesijaus pakankamai saugios gimdyti, deja, negalime sakyti, kad valstybė užtikrina moters teises. Abortas neturėtų tapti vienintele išeitimi, kurią valstybė gali pasiūlyti krizę dėl nėštumo išgyvenančiai moteriai ir šeimai. Žinoma, tai  lengvesnis kelias: nėra vaiko, nematyti ir problemų. Bet ne moteriai lengviau ir geriau. Kažkam kitam: prie vaiko auginimo prisidėti nenorinčiam vaiko tėvui, aplinkiniams, visuomenei…

Turbūt didžiausias moters, svarstančios aborto galimybę, noras – atsukti atgal laiką. Bet kad ir kiek būtų stengiamasi užtikrinti greitesnį ir paprastesnį šios procedūros atlikimą, niekas negali pasiūlyti moteriai kelionės laiku atgal. Moters „teisė į abortą“ labiau panaši ne į pagalbą moteriai, bet į moters, priėjusios bedugnės kraštą, „teisę“ šokti į bedugnę. Kai niekas neparodo nuoširdaus dėmesio ir rūpinimosi ja, neištiesia pagalbos rankos ir nepadeda rasti išeičių. Tai – nei moters pasirinkimas, nei jos laisvė.

Lietuvoje teikiama pagalba krizinio nėštumo atveju ar patyrusiems abortus:

Krizinio nėštumo centras
Teikiama nemokama socialinė, psichologinė, materialinė ir teisinė pagalba visoje Lietuvoje

Pagalba telefonu:  (86) 0357912, (86) 0357726

El.paštu: neplanuotasnestumas@gmail.com

Daugiau informacijos: www.neplanuotasnestumas.lt,

Psichologinės paramos ir konsultavimo centras

Teikiama nemokama psichologinė pagalba Kaune krizinio nėštumo atveju

Kreiptis tel. 861424933, Laisvės al. 38C, Kaunas

Kauno arkivyskupijos šeimos centras

Krizinio nėštumo programa: teikiamos nemokamos konsultacijos dėl nėštumo, aborto ar jo padarinių
Kreiptis: tel.837-321122, Vilniaus 29g. Kaunas

Lietuvos šeimos centras

Dėl pagalbos kituose miestuose kreiptis tel. 837-208263

Daugiau informacijos:  www.lietuvosseimoscentras.lt

Rachelės vynuogyno rekolekcijos

Pagalba abortą ar persileidimą patyrusiems žmonėms

Kreiptis: tel. 8686 96455, 867575372

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE