Vanduo iš čiaupo: tikrovė ir mitai

Mada pirkti geriamą vandenį plastikinėje taroje atkeliavo iš Vakarų Europos. Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse vanduo miestelėnams tiekiamas iš upių, tik prieš tai perfiltruojamas. Taigi jo iš čiaupo gerti nerekomenduojama. Tuo tarpu Lietuvos gyventojai turi kur kas didesnę prabangą – šalyje geriamasis vanduo iš čiaupo yra daug kartų sveikesnis.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius sako, kad į lietuvių namus vanduo patenka iš giluminių artezinių gręžinių. Todėl jame nėra paviršiniam vandeniui būdingų nitritų ar nitratų. O esanti geležis ir manganas sveikatai nėra kenksmingi, rašo "Statyba ir architektūra".

Sovietmečiu buvo įprasta, kai iš čiaupo bėgdavo rudas vanduo. Tokią spalvą jam suteikia geležis, sureagavusi su deguonimi. Kadangi tais laikais vamzdynai buvo per didelio diametro, tad vandens sąlytis su deguonimi būdavo neišvengiamas. Vėliau į tokius vamzdynus buvo įstumti nauji plastikiniai vamzdžiai ir vandens kokybė kaip mat pagerėjo.

Šiuo metu vandens tiekėjai jei ir sulaukia nusiskundimų, tai dėl vandens kietumo. Toks jis tampa dėl jame esančių kalcio junginių. Jį suminkštinti galima įrengus filtrus.

Vis dėlto, gerti minkšto vandens nerekomenduojama, kadangi jame natriu virtęs kalcis neigiamai veikia kraujagysles.

Nekokią reputaciją tarp specialistų turi ir buitiniai filtrai, kuriuos jie vadina bakterijų fermomis. Taip nebūtų, jeigu vandens filtrai būtų laikomi šaldytuve, kur sąlygos bakterijoms veistis nėra palankios.

Dar vienas stereotipas – pirkti vandenį plastikinėje taroje. Kitų šalių miestuose vanduo yra tiekiamas iš upių. Nors jis ir būna apdorojamas, jo nerekomenduojama vartoti maisto gamybai. Dėl to verslininkai pradėjo gėlą vandenį pardavinėti didžiuliais kiekiais. Tačiau B. Miežutavičius sako, kad vilniečių vamzdynuose tekantis vanduo nėra prastesnis už pirktinį.

Tuo kiek abejoti gali pajūrio gyventojai, nes kartais iš centralizuoto vandentiekio tiekiamas vanduo turi specifinį skonį, kvapą, netgi atspalvį. Specialistai aiškina, kad pajūryje gėlo vandens horizontai aukšti ir čia vandens sudėtis yra kiek kitokia. Tačiau ji nėra kenksminga žmonių sveikatai.

Gėlo požeminio vandens atliekos Lietuvoje – didelės. Vien Vilniaus regione per parą galima išgauti iki 500 tūkst. kubinių metrų vandens nepadarant žalos. Šiuo metu sostinės gyventojai per parą sunaudoja apie 100 tūkst. kubinių metrų vandens.