Ditel

Maiste puikuojasi „E”

Dabar visi keikia dabartinius maisto produktus, kad šie pilni visokių „E” priedų. Daug kas nesivaržydami sako, jog valgome vien tik nuodus, ir viskas.

Teisybės tuose pasvarstymuose, žinoma, yra. Kodėl į mėsą reikia dėti spalvos ir kvapo priedų? Į tai gali atsakyti tik patys skerdikai, išpjaustytojai ir mėsos paruošėjai iš naminius gyvūnus skerdžiančių įmonių.

Stebime net paradoksus. Štai kelios firmos jau seniai reklamuojasi, kad jų produkcija – be jokių „E” ar konservantų.

Tačiau sovietiniais laikais visas parduotuvėse parduodamas maistas buvo ne tik be „E”, bet ir be tirštiklių, „kvepalų” ir dar visokių ten bjaurių cheminių priedų. Jei tų priedų kas nors anais laikais būtų įdėjęs į mėsą ar batonus, turbūt būtų greitai buvęs pasodintas į kalėjimą.

Daugelis žmonių, nuvykusių ir pagyvenusių kitose buvusiose sovietų respublikose, iš karto pastebi, kad maistas ten ir čia labai skiriasi. Jis anuose kraštuose – natūralesnis. O natūralesnis todėl, kad ten nėra tų nuodijančių priedų, kurie dosniai beriami į mūsų maistą. Mūsų maisto gamintojai taip persistengia su ta chemija, kad net chemijos pramonėje pirmaujantys vokiečiai sako, jog jų šalyje mėsa yra tikresnė negu pas mus. Mūsiškė esą neturi nei skonio, nei kvapo, ji net nekvepia tikra mėsa.

Iš tiesų. Kai pasižiūri, ko privaryta į mūsų skerdieną, net bloga gali tapti.

O alus! Anksčiau pražiopsodavai trijų dienų suvartojimo terminą, nurodytą ant butelio etiketės ar kamštelio, ir viskas. Jis jau tapdavo nebetinkamas – įgydavo nemalonų skonį ir kvapą. Dabar alų gali išsigerti ir po metų – nė velnias neima. Žinoma, gerai, kad šiais laikais, nepalyginti su anais, parduotuvėje prarūgusio alaus nė su žiburiu nesurasi. Ir skonis dabar geresnis nei būdavo sovietmečiu.

Galima įsivaizduoti, ko į tą mūsų maistą prideda. Tik tėvo ir motinos ten nėra.

Valstybė turėtų labiau kontroliuoti maisto gamybą, uždrausti konservantus ir visokią chemiją dėti į produktus, kuriuos kasdien valgo žmonės ir ypač vaikai.

O ir tai, kas yra mėsos produktuose, taip pat yra įtartina. Mat į sardeles ar dešreles sumalamos visokios pažandės, odelės ir kitokios mėsos atplaišos, kurios, sumaišytos su skonio stiprikliais ir dirbtiniais kvapais, tikrai tampa skanios, ir žmonės jas mielai valgo. Tačiau jei pirkėjai pamatytų tai, iš ko jos pagamintos, kažin ar labai jau apsidžiaugtų.


Ranigast sos

TAIP PAT SKAITYKITE