Gudručio vaistinė

Genetiškai modifikuoti augalai – stebuklas aplinkai?

Įsivaizduokite, kad turite burtų lazdelę, galinčią padidinti pasaulio javų derlių, sumažinti jų kainą, leidžiančią naudoti mažiau iškastinio kuro javams užauginti ir sumažinti aplinkos taršą dėl žemės ūkio veiklos.

Taip pat įsivaizduokite, kad galėtumėte bent iš dalies panaikinti badą ir šiek tiek žemės grąžinti drėgniesiems atogrąžų miškams. Toks yra galimų teigiamų padarinių, kurie, daugumos biotechnologijų pramonės specialistų nuomone, 2010-aisiais ir tolesniais metais yra ranka pasiekiami, diapazonas.

Jie tikisi padidinti žemės ūkio našumą – vaizdingai tariant, nuvažiuoti daugiau mylių su litru benzino, tik degalai, apie kuriuos kalbama šiuo atveju, yra azotas.

XIX a. siekiant pamaitinti gyventojus, kurių skaičius augo, buvo įdirbami nauji ariamosios žemės plotai: prerijose, pampose, stepėse ir tolimuose, retai apgyventuose rajonuose. XX a. maisto tiekimas neatsiliko nuo gyventojų skaičiaus augimo ir net jį pralenkė, nes naudojant iškastinį kurą iš kiekvieno hektaro buvo išgaunama kiek įmanoma daugiau.

Be to, traktoriai išlaisvino žemės plotus, kurie anksčiau buvo naudojami arkliams aprūpinti pašaru, o amonio trąšos padidino derlingumą. Tad derlius išaugo dvigubai ir dar kartą dvigubai. Apytikriai skaičiuojant, pusė azoto atomų, esančių statistinio žmogaus kūne, buvo apdirbti amonio fabrike. Jeigu to nebūtų įvykę, atogrąžų miškai būtų buvę dar labiau nuniokoti, negu yra dabar, o badmečiai būtų buvę baisesni.

Apie du trečdalius azoto trąšų, kurioms kasmet išleidžiama apie 100 mlrd. JAV dolerių (230 mlrd. litų) ir kurios paskleidžiamos laukuose, išeikvojama veltui arba jas iš dirvos išplauna lietus, kuris paskui dusina ežerų, upių ir jūrų gyvybę – sukelia vešlų dumblių žydėjimą. Mirusios zonos plačiai driekiasi prie Misisipės žiočių ir Baltijos jūroje.

Arba jos dirvoje pavirsta azoto oksidu – dujomis, kurios maždaug 300 kartų labiau sukelia šiltnamio efektą negu anglies dioksidas. Dalies šio eikvojimo veltui galima išvengti taikant racionalias agronomines priemones: pavyzdžiui, rūpestingai apskaičiuojant trąšų naudojimo laiką. Tokios šalys kaip Danija pastaruoju metu per pusę sumažino azoto kiekį ir nepadaro neigiamos įtakos derliui. Ir priešingai, trąšų subsidijavimas kai kuriose Kinijos dalyse skatina nereikalingai naudoti daug azoto.

Dabar atsirado ir aukštosiomis technologijomis grįstas sprendimas. Vieną 1995 m. dieną Alleno Goodo laboratorijoje Edmontone, Kanadoje, studentė padarė klaidą, kuri atnešė sėkmę: ji pamiršo pridėti azoto laistydama eksperimentinius rapsų augalus.

Kai kurie augalai gavo miežio geno versiją su „pernelyg išreikštu” enzimu, vadinamąja alaninine aminotransferaze, siekiant pagerinti jų gebėjimą ištverti sausrą. Kiti augalai kovojo už išgyvenimą, nes jiems trūko trąšų, o dar kiti – turintys pernelyg išreikštą geną – klestėjo.

Bendrovė „Arcadia Biosciences” iš Deiviso Kalifornijoje įsigijo licenciją naudoti geną ir pasirašė sutartis su kitomis bendrovėmis, kurios dabar atlieka bandymus su šiuo genu Kinijoje augindamos ryžius, Australijoje – kviečius ir daug kitų javų.

Bendrovės vyriausiasis direktorius Ericas Rey sako, kad rezultatai yra ne šiaip padrąsinantys, bet tiesiog pribloškiantys. Eksperimentiniuose sklypuose augalams reikia mažiau nei pusės paprastai naudojamo azoto, kad būtų gautas toks pat derlius – arba gautas 25 proc. didesnis derlius panaudojus tiek pat azoto.

Jeigu (tikrai didelis „jeigu”) technologija leis gauti bent pusę šios naudos įprastomis sąlygomis, kai ji taps prekybos objektu – tai gali įvykti nuo 2012 m., – efektas gali būti stulbinamas.

Maisto produktai atpigs, sumažės spaudimas drėgniesiems atogrąžų miškams ir kitai laukinei gamtai. Vanduo taptų švaresnis, atsigautų žuvininkystė ir atsinaujintų gamtos ištekliai. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas į atmosferą sumažėtų tiek pat, kaip kad iš Amerikos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos kelių pašalinus visus automobilius.

Aplinkosaugos aktyvistų grupės į tai žiūrės pašaipiai. Bet jie pašaipiai žiūrėjo ir į biotechnologiškai auginamus vabzdžiams atsparius javus. Dabar yra vienareikšmiškų įrodymų, kad ten, kur auginama genetiškai modifikuota vabzdžiams atspari medvilnė ir kukurūzai, insekticidų naudojimas sumažėjo net iki 80 proc. Nuo to laiko, kai tokie javai pradėti auginti, nepanaudota apie 230 mln. kg aktyvų insekticidinį poveikį turinčios sudedamosios dalies, kuri kitu atveju būtų buvusi naudojama. Tai ne tik apsaugo gyvąją gamtą, bet ir sutaupo pinigų.

Organinis judėjimas paniekinamai teigs, kad sintetinės trąšos gali būti pakeistos mėšlu ir ankštiniais augalais. Abiem šiems dalykams reikia žemės. Pasak knygos „Enriching the Earth” („Turtinant Žemę” – angl.) autoriaus Vaclavo Smilo, tam, kad pakeistume šiuo metu naudojamas sintetines trąšas mėšlu, reikėtų nuo 1,3 mlrd. iki 7-8 mlrd. padidinti naminių gyvulių populiaciją pasaulyje; kur jie ganytųsi?

Genetiškai modifikuoti augalai pagrįstai gali būti laikomi tikru stebuklu aplinkai. Herbicidams pakantūs augalai dabar auginami minimaliai apdirbant dirvą, dėl to susilpnėja dirvos erozija – įprastas dirvos arimo padarinys. Sausrai pakantūs augalai greitai pasirodys rinkoje, o po jų netrukus ir pakantūs druskai.

Per dešimtmetį gali atsirasti augalų, kuriems sėti nereikia arti dirvos, kurie bus atsparūs vabzdžiams, papildyti omega-3 rūgštimis, pakantūs sausrai ir druskai bei turintys užtektinai azoto. Jeigu dėl jų labai išaugs derlius, XXI a. matysime, kaip vis daugiau žmonių maitinasi vis geriau naudodami vis mažiau žemės.

Ranigast sos

TAIP PAT SKAITYKITE