Gudručio vaistinė

Gavėnios valgiai: pasninko tradicijos ir ar laikomės to šiandien?

Gavėnia, kaip apie septynių savaičių pasninką, prasideda tuoj po Užgavėnių. Seniau žmonės Gavėniai iš anksto ruošdavosi: prisiaugindavo pupų, žirnių, prisidžiovindavo arba prisisūdydavo grybų, prisiraugindavo agurkų ir kopūstų, prisidžiovindavo kriaušių. Kadangi praeito šimtmečio pradžioje per gavėnią buvo draudžiami valgyti ir pieno produktai, žmonės pieną raugindavo ir spausdavo sūrius. Po Velykų sudžiūvusius sūrius lyg akmenis kirviu kapodavo ir grauždavo, kas tvirtus dantis turėjo.

Tačiau kiek šiandien žmogui tai aktualu, svarbu? Ar galime tradicinių Gavėnios valgių pasigaminti ir šiandien? Kodėl svarbu šiuo metu apvalyti ir dvasią, ir kūną? Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji edukacijos koordinatorė Marija Liugienė Bernardinai.lt skaitytojams pasakoja apie Gavėnios valgius, pasninko prasmę, taip pat kviečia keletą tradicinių patiekalų pasigaminti patiems.

Kuo ypatingas Gavėnios laikotarpis? Kokių nusistatymų valgio, elgesnos atžvilgiu laikomasi visą Gavėnią?

Gavėnia, kaip ir Adventas, yra laikotarpis prieš didžiąsias šventes. Kuo didesnė šventė, tuo ilgiau ir kruopščiau reikia jai ruoštis. Tai reiškia, kad kiek įmanoma turime apriboti kūniškus malonumus, tam, kad labiau imtų reikštis mumyse siela, kuri šiais hedonistiniais laikais gerokai apleista. Žinoma, kad kai silpsta kūnas, gyvėja dvasia ir priešingai – kai stiprėja kūnas, silpsta dvasia.

Kaip buvo ruošiamasi Gavėniai?

Visa Gavėnia praeidavo tyliai, be triukšmingų pasilinksminimų, didelių sambūrių. Jeigu ir susirinkdavo kaimynai, tai ramiai pavakarodavo, klausydavosi pasakojimų, pasakų, sakmių, atsitikimų. Dažnuose namuose būdavo giedami „Graudūs verksmai”. Gavėnios metu visi stengdavosi nors kartą metuose atlikti „velykinę“ išpažintį, susitaikyti su Dievu ir artimaisiais. Per Gavėnią pasistenkime visiems atleisti, padaryti ką nors gero aplinkiniams, pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms, o ypač tiems, kuriuos mums sunku mylėti. Reikia ir sau padaryti ką nors gero: atsisakyti žalingo įpročio, suvaldyti pyktį. Pažįstu vieną Lietuvoje gyvenantį anglą, kuris per Adventą ir Gavėnią susilaiko nuo labai mėgstamų saldumynų ir kavos.

Be abejo, kad būdavo tvarkomi namai – nuplaunamos ir iš naujo perbalinamos lubos ir sienos, iki baltumo nušveičiami stalai, suolai, nugramdomos grindys. Iš popieriaus iškarpomos naujos užuolaidos, šventų paveikslų rėmai papuošiami karpytais baltais arba spalvotais popierėliais, rišamas ir kabinamas naujas šiaudinis sodas. Tvarkomasi ir lauke: jeigu Velykos vėlyvos ir sniego nėra, reikėdavo sutvarkyti visas pašales, iššluoti kiemus.

Iš kokių produktų daugiausia gamindavo valgį šiuo metu ir kokių produktų atsisakydavo? Kodėl?

Prieš kiekvienas didžiąsias šventes turime riboti maistą, ne tik jo kiekį, bet ir kokybę, t. y. pasninkauti. Mano vaikystės laikais nuo Gavėnios pasninko, kuris buvo ir griežtesnis, ir ilgesnis už Advento, nebuvo atleidžiami nei vaikai (šitaip jie pratinami prie tikėjimo mokymo, dievobaimingumo), nei seneliai. Būdavo daromos išimtys tik sunkiems ligoniams, kūdikių besilaukiančioms ir maitinančioms mamoms. Taigi, Gavėnios metu būdavo nevartojama ne tik mėsa bei kiti gyvuliniai riebalai, bet ir pienas bei jo produktai. Per beveik septynias Gavėnios savaites organizmas gerai išsivalydavo, o beržų ir klevų pavasarinė sula sėkmingai užbaigdavo šį procesą.

Kaip manote, ar dar laikosi žmonės Gavėnios tradicijų, kodėl?

Iš savo aplinkos žmonių stebėjimo galiu pasakyti, kad yra tokių, kurie laikosi pasninko visą Gavėnią – tai daugiausiai vyresnio amžiaus tikintys žmonės. Yra tokių, kurie pasninkauja tik penktadieniais arba trečiadieniais ir penktadieniais, tai dažniausiai kaimuose gyvenantys žmonės. Miestiečių dauguma valgo taip, kaip visada ir elgiasi įprastai. Jiems Gavėnia nieko nereiškia, nors kai kurie iš jų Velykas švenčia, dažo margučius, netgi nueina į bažnyčią.

Manau, kad viskas taip vyksta dėl tikėjimo ir bendro išprusimo stokos. Taip, aš drįstu teigti, kad mūsų senoliai, būdami beraščiai, daugiau išmanė už šiuolaikinius „mokytus“ žmones. Galima tik pavydėti musulmonams, kaip nuoširdžiai ir visuotinai jie pasninkauja prasidėjus ramadano (Mahometui ramadano metu buvo apreikštas Koranas) mėnesiui: tikintieji daug laiko praleidžia mečetėse, turi susilaikyti nuo valgymo, gėrimo, rūkymo, lytinių santykių nuo aušros iki saulėlydžio, neužmirštant Dievo (Allah) garbinimo. Musulmonai tiki, kad pasninkas naudingas sielos ir kūno sveikatai. Tai – dvasinis lavinimas. Žmogus, atsisakydamas valgio savo noru trumpam laikui, gali pajusti žmonių ir vargšų kančias, kurie mūsų šiuolaikiniame pasaulyje neturi, ką valgyti. Pasninkas ramadano metu yra privalomas. Valgymas šį mėnesį be priežasčių dienos metu islame yra laikomas nuodėme.

Kokie yra svarbiausi Gavėnios patiekalai, kuriuos dar iš šiandien galėtume pasigaminti?

Svarbiausias gavėnios meto svečias ant mūsų senelių ir prosenelių stalo buvo silkė, įvairios košės, bulvės su lupenomis ir raugintais kopūstais, kisielius. Daug valgydavo grūdinės kultūros (rugiai, miežiai, avižos, grikiai, žirniai, pupos), aliejinių augalų (kanapės, linai, aguonos). O čia noriu pasiūlyti keletą tradicinių Gavėnios valgių receptų (pagal Nijolės Marcinkevičienės knygą „Metai už stalo: kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai“, 2009).

Saldė

1 l duonos raugo, 0,5 stiklinės cukraus, 1,5 l vandens.

Į duonos raugą įberti cukrų ir gerai išplakti. Vandenį užvirinti, truputį ataušinti, užpilti ant išplakto duonos raugo ir gerai išmaišyti. Pastatyti šiltoje vietoje 4-5 val., kad parūgtų. Skystį nupilti į kitą indą ir pastatyti vėsioje vietoje. Atšalusi saldė tinka gėrimui, ją valgė su karštomis bulvėmis, virė sriubas.

Duonos raugą gaminti taip: ruginius miltus užplikyti karštu vandeniu, išmaišyti. Palikti parai rūgti nuolat paplakant. Galima rauginti ir ilgiau.

Gavėniai darė saldį. Ruginius miltus šucino, bet daugiausia darė tep: kap kepa duonų, tai duonkubilio kampukam palieka bandukį. Jų vasarošilcin vandenin išplaka, inpila duoninių miltų, gerai su mentuki išmaišo, išplaka ir palieliekci duonkubilin, kad apsaltų, parūgtų…Ona Sukackienė, g. 1924 m. Paviesnykų k. Lazdijų r.

Saldė su džiovintais grybais

4-5 džiovinti grybai, 1 svogūnas, lauro lapelis, druska.

Saldė užvirinama. Džiovinti grybai nuplaunami, pamerkiami ir susmulkinami. Smulkiai supjaustomas svogūnas, sumaišomas su grybais, pabarstoma druska, šaukštu patrinama ir dedama į puodą su salde. Paverdama iki 10 min.

Saldė su džiovintomis kriaušėmis

Džiovintos kriaušės nuplaunamos, sudedamos į puodą, užpilamos karštu vandeniu, kad apsemtų ir paliekama pamirkti. Užverdama tame pačiame vandenyje, kuriame mirko. Į puodą su kriaušėmis pripilama saldės (galima ir su tirščiais) ir vėl užverdama. Virti apie15 min. Galima pasisaldinti.

Saldės čirščimas kap nusistovi, tai saujų ruginių miltų jan inmaišo ir pakepa paplotį. Nepasdalini kokis skonis! Aleksandra Miliauskienė, g. 1914 m. Menciškės k. Lazdijų r.

Spirgynė iš sėmenų (kanapių)

Sėmenys pakepinami keptuvėje kol parusta. Dar karšti gerai sugrūdami, sukrečiama į molinį dubenį, įberiama pipirų, smulkiai kapotų svogūnų, druskos, gerai išmaišoma ir valgoma su karštomis bulvėmis.

Svogūnų sriuba su silke (cibulynė)

Cibulynė – tai žemaičių mėgstama sriuba, valgoma su karštomis virtomis su lupenomis bulvėmis.

1 silkė,

2-3 svogūnai,

3 su lupenomis virtos bulvės,

1 l virinto vandens,

½ l burokėlių rasalo,

5 pipirai,

druskos.

Silkė išvaloma, išplaunama, nusausinama, suvyniojama į popierių ir kepama ant medžio anglių žarijų 10-15 min. Iškepusi silkė išvyniojama iš popieriaus, išimami kaulai. Silkės gabaliukai sutrinami moliniame inde su mediniu šaukštu kartu su nuluptomis bulvėmis. Ištrinta masė užpilama šaltu virintu vandeniu, gerai išmaišoma, sudedama griežinėliais supjaustyti svogūnai, įberiami smulkiai sumalti pipirai, supilamas burokėlių rasalas, jeigu reikia, pasūdoma. Viskas išmaišoma.

***

Pabaigai norime pasiūlyti Petro Zalansko (1900-1980) prisiminimus apie Gavėnios  pasninką.

Prasideda gavėnios septynios savaitės. Visų gavėnių žmonės valgydavo sausai. Septynių metų vaikas jau pasnikavo. Per visų gavėnių žmonės valgė saldį. Labai buvo gardus valgis su bulbėm. Pridaro pilnų džieškų – už savaitės jos nebūna. Tai daro kitų. Sekmadienį virdavo daug baravykų vieton mėsos. Grybus kaip išverda, skystimų nusunkia, o baravykus smulkiai sukapoja, prideda svogūnų, pipirų ir aliejun iškepa. Antras patiekalas – blynus kepdavo. Aguonas maldavom terłėn. O kaip buvo skanu ir sveika! Pirmadienis, antradienis ir ketvirtadienis – kopūstai su baravykais. Virti du patiekalai. Bulbienį košį verda. Prigrūda pieston aguonų, tas aguonas sudedam košėn, gerai išmaišom. Tokia [košė] vadinasi grūdzielius. Labai buvo skani. O dár valgėm su saldi. Saldė buvo pasaldyta. Nu ir kaip buvo skanu! Nepratom, kų ir gavėnia. Tik buvo baisu pamislyc toj gavėnia. Trečiadienis, penktadienis ir šeštadienis žirnius virdavom su bulbėm, vadinom prėskas. Tan prėskan dėdavom visokių prieskonių: svogūnų, pipirų, lapelių. O žmonės tadu visi eidavo žuviauc, žuvių gaudyc. Kaip parneša daug žuvių, tas žuvis nuskuta, išskrodžia, an kopūsto lapo sudeda, pasūdo, išmaišo, pečiun prikūrytan padžauna. Nereikia sudegyc. Tos žuvės išdžiūvį būna trapios. Kaip verda bulbių bulbienį, visadu tų žuvių patruškina, deda tan buljonan. Nu kokis buvo gardumas nesvietiškas! Dar ir dabar rašydamas sailį ryju, kaip tī buvo skanu!

Pusketvirtos nedėlios prieš Velykas trečiadienin būna pusiaugavėnis. Vadinasi krìkštai šita šventė. Moteros bulbes tarkuoja, kitos moteros arba vyrai grūdam aguonas ir kanapes. Aguonas, būna, darom su cukrum, o kanapes grūdam su svogūnu. Brazdus nusunkia kaip cepelinam. Brazduose indėdavo grikinių miltų. Daro tokios formos kaip cepelinai. Vienuose pridedam aguonų, o kituose – kanapių. Vienus verdam, kitus kepam. Kepti būna skanesni. Pusiaugavėnin kepa šaltanosius.

Nu ir taip mes šitų gavėnių šventėm garbingai. Kiekvieną dieną vakarais giedojome šventas giesmes – Kristaus kančias.

Mes, tėvulio ir motułės vaikai, buvom visi giesmininkai. O aš buvau pats gerausias giesmininkas. Būdavoc, kaip pagiedam vakarais šventas giesmes, tai mūs tėvulis daug ašarų išłdavo – jam taip buvo gražu. Mūs tėvulis sakydavo: „Vaĩkelei, jūs taip gražiai pagiedat kaip dangun aniolai.“ O dabar tegu vaikeliai pagieda šventas giesmes! Nu kad jie nemoka ir akvatos neturi.

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE