Vienas iš radikalių persivalgymo problemos sprendimų, kurį žmonijai padovanojo farmakologija, – tai medžiaga, slopinanti apetitą. Patys garsiausi šios grupės preparatai yra amfetaminai. Jie išties mažina apetitą, stimuliuoja katabolizmo reakcijas (jų metu „sudeginamos” kalorijos), kelia tonusą, yra efektyvus dopingas, todėl šį preparatą nelegaliai vartoja sportininkai ir legaliai – kariškiai.
Vartojant amfetaminus, krenta svoris. Tačiau šalia šio pozityvaus efekto amfetaminai sukelia tachikardiją, didina arterinį spaudimą, priveda prie potencialiai letalinių širdies vožtuvų pažeidimų, padidina širdies smūgio riziką, o svarbiausia – sukelia narkotinę priklausomybę.
Todėl amfetaminų vartojimas apetitui mažinti civilizuotose šalyse seniai uždraustas.
Vaistų gamintojai aptiko, kad galingą amfetaminų efektą sukelia kofeino, efedrino (centrinės nervų sistemos stimuliatoriaus, gaunamo iš kai kurių efedros rūšių) ir fenilo propanolamino (sintetinio stimuliatoriaus, panašaus į amfetaminą) kombinacijos.
Kai buvo nustatytas sunkus šalutinis poveikis, daromas šios „trigubos” tabletės, skirtos lieknėti, tokią kombinaciją uždraudė JAV vaistų ir produktų kontrolės valdyba (FDA). Gryno efedrino saugumo klausimas kol kas lieka ginčytinas. Valdyba uždraudė jį skirti lieknėjimo tikslais, tačiau teismas atmetė šį draudimą.
Natūralūs papildai
Visuomenė natūralius produktus yra linkusi laikyti nekenksmingais, nors „žalioji vaistinė”, be naudingų dalykų, jai tiekia ir kokainą, opijų, kanapes, narkotinius grybus…
Farmacinės kompanijos intensyviai kuria vis naujus mažiau pavojingus vaistus apetitui slopinti. Nenuostabu: potenciali vaistų nuo nutukimo rinka vien tik JAV vertinama 61 mlrd. dolerių. Viena iš pasaulio lyderių farmacijos industrijoje – kompanija „Merck” – baigia išbandyti naują preparatą „Taranabant”, kuris veikia tuos pačius centrinės nervų sistemos receptorius kaip ir aktyvieji hašišo komponentai, tačiau sukelia priešingą efektą.
Hašišas kelia apetitą ir euforiją, o „Taranabant” – priešingai: mažina apetitą ir, kaip paaiškėjo, sukelia nerimą bei slogią nuotaiką. Neseniai atlikto tyrimo metu ši būsena pasireiškė 30 proc. bandomųjų (tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Cell Metabolism”).
Skonio kastracija
Iki šiol tiems, kurie nesugeba atsisakyti saldumynų, egzistavo tik cukraus pakaitalai, kaip antai sacharinas. Radikalus sprendimas – saldaus skonio receptorius, esančius ant liežuvio, padaryti nejautrius, kad žmogus nejaustų malonumo valgydamas saldėsius – kitaip tariant, padaryti iš jo savotišką „gastronominį eunuchą”. Tokio efekto galima pasiekti naudojant antiseptiką benzokainą.
Jautrumą saldumui ir kartumui mažina taip pat ir komponentai iš augalo Gymnema sylvestris. Mokslininkai kol kas neišsiaiškino, ar „skonio kastracija” daro šalutinį biocheminį poveikį, tačiau toks aplinkos suvokimo pakeitimas veikiausiai paveiks žmogaus nuotaiką.
Visiškai naujas nutukimo problemos sprendimas ir sykiu atsakas į tokius pavojingus preparatus kaip amfetaminai tapo orlistatas, platinamas įvairiais komerciniais pavadinimais.
Ši medžiaga stabdo fermentų, kurie virškinamajame trakte skaido pačius kaloringiausius maisto komponentus – riebalus, darbą. Nesuskaidyti riebalai pašalinami iš žarnyno natūraliu būdu nepakitusios formos. Orlistatas iš esmės negali sukelti rimto šalutinio poveikio: jis veikia žarnyne neįsiskverbdamas ne tik į ląsteles, bet netgi į kraują, todėl nekontaktuoja su jokiomis gyvybiškai svarbiomis organizmo struktūromis ir organizmui nėra pavojingas. Tačiau orlistatas – irgi ne panacėja.
Pirma, jis riebalų skaidymą skatina nevisiškai, antra, negali veikti kalorijų, patekusių su angliavandeniais. Be to, kai kurie vitaminai (А, D, Е, К) pasisavinami žarnyne tik jeigu jie ištirpę riebaluose, todėl ilgalaikis reguliarus orlistato vartojimas gali sukelti šių vitaminų trūkumą organizme.
Ką mums meluoja svarstyklės
Trumpalaikis badavimas arba mažai kaloringa dieta – labiausiai paplitęs lieknėjimo būdas, atitinkantis daugumos psichologiją: „Nuo pirmadienio pradedu naują gyvenimą”.
Tačiau organizmas sudėtingesnis negu mašina su varikliu ir benzino baku. Stringant „kuro” tiekimui iš išorės, pirmiausiai mobilizuojami rezervai ne iš riebalų audinio, o polisacharidas gliukogenas, kurio esama kepenyse.
Po to kartu su riebalais ima „degti” baltymai, pirmiausiai – raumenų audinio. Čia slypi dvi šunybės: pirma yra ta, kad gražiai figūrai reikia daugiau raumenų; antra – raumeninis audinys, kitaip nei riebalinis, labai aktyvus metaboliškai: net nedirbant fizinio darbo, raumenų ląstelės „suvalgo” kur kas daugiau kalorijų nei riebalinės.
Sumažinęs raumenų audinio masę, žmogus iškart sumažina realų organizmo kalorijų poreikį būdamas ramybės būsenos, o įprotis prisivalgyti atitinkamai su buvusiu poreikiu lieka ir po savaitės bado dietos.
Dar viena šunybė susijusi su raumenų bei riebalų audinio tvirtumu.
Raumens kubinis centimetras pastebimai didesnis negu kubinis riebalų centimetras. Todėl, pirma, raumens sumažinimas badaujant įspūdingai atrodo ant svarstyklių, nors nieko gero čia nėra.
Antra – riebalinio audinio sumažėjimas ir paralelinis raumens augimas (įprastas fizinių pratimų rezultatas) gali sukelti svorio padidėjimą ir nusivylimą („Man mankšta nepadeda sublogti!”), sykiu žmogus tarsi pamiršta, kad siekia nusikratyti ne tiek per didelio svorio, kiek per didelės apimties.
Mokslo naujovės
Kalifornijos universiteto mokslininkų biologų grupė, vadovaujama profesoriaus Bernhardo Polsono (Bernhard O. Palsson), pirmą kartą sukūrė kompleksinį žmogaus medžiagų apykaitos kompiuterinį modelį.
Modelį sudaro apie 3300 atskirų biocheminų reakcijų. Informaciją apie jas mokslininkai surinko iš 1500 mokslinių publikacijų, kuriose aprašyti visi žinomi genai ir metabolinės reakcijos.
Kiekvienas genas duomenų bazėje susijęs su jo produktu – baltymu, kuris susijęs su daugybe metabolinių reakcijų. Savo ruožtu jos susijusios su kitomis reakcijomis, kurios susijusios su tokiomis medžiagomis kaip gliukozė ir energijos bei produktų gamyba.
Autoriai tikisi, kad kompleksiniai žmogaus metabolizmo modeliai leis prognozuoti, kaip vienos reakcijos pakeitimas (pavyzdžiui, vartojant vaistą) paveiks kitas reakcijas ir bendrą organizmo būklę.
Visapusiški metabolizmo modeliai gali radikaliai pakeisti biocheminius ir farmakologinius tyrimus, daug sąnaudų reikalaujančius „aklus” eksperimentus.
