Apie vandenį, jo sudėtį ir savybes sukurta tikrai nemažai mitų. Nemaža dalis jų – gajūs kasdieniniame mūsų gyvenime, atėję iš praeities ir nyksta mokslui žengiant tolyn, kitus atneša įvairūs gyvenimo būdo pranašai, kartais jie gimsta iš nežinojimo
Pirmasis mitas. Grynas, be jokių priemaišų vanduo – sveikiausias.
Šis teiginys – toli nuo tiesos. Vanduo visiškai išvalomas distiliuojant, filtruojant nano ar membraniniais filtrais, dejonizuojant, veikiant elektros srove. Toks vanduo ne tik neduoda organizmui jokios naudos, bet netgi jam gali būti smarkiai žalingas – jis išplauna reikalingus mineralus iš mūsų kūno.
Tai paaiškinti labai paprasta: vanduo sudaro didžiąją mūsų organizmo masės dalį. Jo yra kiekvienoje ląstelėje, o šiame vandenyje yra ištirpę įvairiausios gyvybiškai svarbios medžiagos. Jei į organizmą patenka gryno vandens, be jokių ištirpusių medžiagų, šios medžiagos, per ląstelių sieneles – membranas – iškeliauja ir pasišalina iš organizmo. Tai atsiliepia sveikatai: tarkim, pritrūkus kalcio, jis yra „pasiskolinamas“ pirmiausia iš dantų, tada – iš kaulų. Kai šios medžiagos sumažėja, silpnėja dantys ir retėja kaulai. Kasdien turime išgerti bent 2-2,5 litro vandens ir normaliai su juo galime gauti nuo 10 iki 20 proc. mineralinių medžiagų paros normos.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) yra paskaičiavusi optimalų įvairių ištirpusių medžiagų kiekį vandenyje, kurį su geriamu vandeniu turėtume gauti kasdien. Šiems rodikliams itin artimų savybių vanduo centralizuotai tiekiamas Vilniuje.
Antrasis mitas. Gazuotas vanduo tukina.
Iš tiesų tukina gazuotuose gaiviuosiuose gėrimuose ir limonaduose esantys cukrūs ir įvairūs saldikliai. „Gazas“ – angliarūgštė arba, moksliškai, anglies dvideginis yra leidžiamas maisto priedas, kurį galima naudoti net specialiuose maisto produktuose ir papilduose. Jis turi konservuojančių savybių, tačiau gali didinti rūgštingumą organizme ir yra nerekomenduojamas virškinamojo trakto problemų turintiems žmonėms. Jokio poveikio, susijusio su riebalų skaidymo procesų pokyčiais organizme jis nesukelia.
Trečiasis mitas. Užšaldytas, o vėliau atšildytas arba virintas vanduo – naudingesnis sveikatai.
Kaip ir pirmasis mitas, taip ir šis yra visiškai nepagrįstas. Užšaldžius vandenį, pasikeičia jame esančių ištirpusių kalcio ir magnio hidrokarbonatų pusiausvyra, tai yra, šie elementai virsta netirpiomis nuosėdomis. Iš vandens pašalinus šiuos ir kitus elementus, vanduo ne tampa naudingesnis, o netenka gyvybiškai reikalingų mineralų, taigi, geriausia jį gerti tiesiai iš čiaupo.
Lygiai tokia pati situacija yra su vandens virinimu. Kaitinant vandenį, jame esantys hidrokarbonatai skyla ir pasklinda visame vandens tūryje. Kadangi arbatą ar kavą plikome kątik užvirusiu vandeniu, visas jame esančias medžiagas išgeriame. Tik jos visiškai nėra kenksmingos, atvirkščiai – jos mums yra labai svarbios.
Arbatinuke likusios ištirpusios medžiagos sudaro naujus, netirpius junginius, kurie, kalkių pavidalu, nusėda ant indo sienelių, taigi, pasišalina iš vandens. Virimo temperatūrą pasiekęs ir vėliau atvėsintas vanduo nebeturės didžiosios dalies vertingų medžiagų.
Ketvirtasis mitas. Vandenyje laikant gabalėlį titnago, vanduo tampa sveikesnis.
Tai tas pats, kas teigti, kad galima drąsesniu patapti suvalgius savo priešo širdį. Titnagas – netirpus mineralas, jokių savo savybių vandeniui neatiduodantis. Jis neturės jokios didesnės naudos nei vandenyje laikoma sauja smėlio.
Yra sakančių, kad pasikeičia net vandens, į kurį įdėta titnago, skoninės savybės. Neabejojame, kad padarius aklą tyrimą ir pateikus tokio vandens ir paprasčiausio vandentiekio vandens stiklinę, teisingų spėjimų tikimybė bus ne didesnė nei 1:2.
Penktasis mitas. Sidabras išgrynina vandenį.
Tame yra dalis tiesos. Sidabras tikrai pasižymi baktericidinėmis savybėmis – naikina kai kurias bakterijas. Pasakojama, kad ši tauriojo metalo savybė pastebėta per Britanijos imperijos ir Indijos karą, kai kariuomenės vadai vandenį gerdavo iš sidabrinių, o eiliniai – iš geležinių gertuvių. Pastarieji daug dažniau užsikrėsdavo įvairiomis egzotiško krašto ligomis.
Tačiau naudojant ne metalinį sidabrą, o jo junginius, kaip ir į organizmą patekus bet kokiems sunkiesiems metalams, gali kilti rimtų pavojų sveikatai.
Šeštasis mitas. Platininiai indai vandeniui suteikia gydomųjų savybių.
Tai taip pat iš dalies yra teisybė. Platina yra itin inertišks metalas, tai yra jis nereaguoja su jokiomis kitomis medžiagomis, todėl nepakeičia iš platinos pagamintuose induose laikomo maisto ar vandens savybių, todėl gali būti naudojamas ne tik buityje, tačiau yra paplitęs ir medicinoje. Bet šis metalas yra labai retas ir brangus, todėl dažniausiai – nepopuliarus namų ūkyje.
Septintasis mitas. Iš vandens išsiskiriančios kalkės gali sukelti rimtų ligų.
Kalkės, susidariusios vandenyje suskilus kalcio ir magnio hidrokarbonatams ir suformavus netirpias nuosėdas, organizme nesikaupia. Jos yra sėkmingai suskaidomos skrandyje ir pasisavinami reikalingi elementai. Ne vienas vaikystėje esame pakramtę kreidos ar prie jūros, po vėjo gūsio, paragavę Palangos paplūdimio smėlio. Išgėrus vandens su kalkėmis, poveikis – nė kiek nebus didesnis.
Aštuntasis mitas. Nuo kieto vandens sausėja oda.
Kai kurios moterys sako, kad minkštas vanduo padeda palaikyti grožį. Tačiau vandens kietumas priešingai šios savybės tikrai neveikia: odos pamiršiaus savybėms (drėgnumui, riebalų išskyrimui) daug didesnę įtaką daro aplinkos oras ir jo savybės, maistas, kurį valgome ar muilas, kurį naudojame.
Minkštinant vandenį, iš jo pašalinami kalcis ir magnis, tačiau prisotinama natrio. Didelės natrio koncentracijos taip pat gali sukelti negalavimų: jis kenkia nėščioms moterims ir mažiems vaikams, sunkina kalio, taip reikalingo širdies darbui, pasisavinimą.
Devintasis mitas. Vanduo turi atmintį.
Vienas iš mistiškiausių mitų, kuris teigia, kad vandenį veikiant tam tikromis sąlygomis, jame atsirandantys laikini molekuliniai ryšiai gali išsaugoti informaciją, o toks vanduo stebuklingai veikia žmogaus organizmą ir turi antgamtinių galių.
Iš tiesų, tokie ryšiai vandenyje gali susidaryti ir kisti, tačiau jų trukmė ir prigimtis yra tokia, kad informacijos koduoti ja niekaip nėra įmanoma. Ir savybės jo – lygiai tokios pačios, kaip vandens, kurio galime prisipilti iš čiaupo namuose.
Dešimtasis mitas. Geriant kietą vandenį, susiformuoja inkstų akmenys.
Bene juokingiausias mitas, neturintis jokio medicininio pagrindo. Ši liga kyla dėl sutrikusios medžiagų apykaitos, o ne vandenyje esančio kalcio. Kalcio mes gauname ne tik su vandeniu – jo organizmas pasisavina iš vartojamų maisto produktų ir papildų. Beje, vandens sudėtis ar kalkės neturi nieko bendro ir su kalkėjančiomis kraujagyslėmis – jų sieneles dengia cholesterolis.
Parengta pagal Vilniaus vandenų informaciją
