Lapkričio 24d. Pirmadienis

Parkinsono liga

Parkinsono liga - tai lėtinė progresuojanti neurologinė liga, kurios metu nyksta tam tikros galvos smegenų srities, dalyvaujančios judesių kontrolėje, ląstelės, todėl labiausiai sulėtėja ir pasunkėja judesiai. Liga pavadinta anglų gydytojo Džeimso Parkinsono (James Parkinson) vardu, kuris 1817 m. savo straipsnyje "Esė apie drebantįjį paralyžių" ("Essay on shaking palsy") aprašė tokių pacientų simptomus. Ligos pagrindą sudaro specialios biocheminės medžiagos - dopamino - kiekio sumažėjimas nervų sistemoje dėl šią medžiagą gaminančios tam tikros galvos smegenų zonos, vadinamos juodąja medžiaga, ląstelių nykimo. Todėl ši liga priskiriama neurodegeneracinių susirgimų grupei. Svarbus ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų (acetilcholino, glutamato) balanso sutrikimas. Nervų sistemoje šios medžiagos dalyvauja informacijos perdavime, todėl, sutrikus jų tarpusavio pusiausvyrai, lėtėja ar/ir nebevyksta impulso plitimas tam tikrose srityse - ypač tose, kurios dalyvauja judesių kontrolėje.


Šios ligos pradžia nepastebima. Raumenys pamažu tampa nepaslankūs, veido mimika išnyksta, judesiai tampa lėti, viršutinės galūnės lengvai sulenktos per alkūnes ir prispaustos prie kūno, einama smulkiais žingsneliais, minimaliai keliant kojas. Dreba pirštai, rankos, o kartais ir galva.

1997 metais įkurta Lietuvos Parkinsono draugija vienija maždaug 350 narių. 2001 metais ji tapo Europos Parkinsono ligos asociacijos (EPDA) nare.

Ligos priežastys

Parkinsono ligos priežastis nėra aiški. Viena teorija aiškina, kad Parkinsono ligos priežastis yra genetikos veiksnys, kita - oksidacinis stresas (dėl laisvųjų radikalų pertekliaus mažėja dopamino kiekis). Apsisaugoti nuo ligos neįmanoma, profilaktiniai tyrimai taip pat neįmanomi. Diskutuojama toksinų (mangano, gyvsidabrio, anglies monoksido), pesticidų, imuninių pokyčių, galvos smegenų traumų, rūkymo bei kitų faktorių įtaka šios ligos išsivystymui.
Parkinsono liga diagnozuojama tuomet, kai nenustatoma aiškios būdingų simptomų išsivystymo priežasties (tai vadinama idiopatiniu parkinsonizmu).
Galimos priežastys, sąlygojančios antrinio parkinsonizmo vystymąsi: kai kurių vaistų, ypač skiriamų gydyti psichikos sutrikimams, pykinimui, svaigimui, vartojimas; apsinuodijimas anglies monoksidu (smalkėmis), manganu; galvos smegenų traumos, ypač dažnos, daugybinės, pvz., boksininkams; galvos smegenų kraujotakos sutrikimai (insultai), augliai, kitos retesnės nervų sistemos ligos. Antrinis parkinsonizmas dar vadinamas Parkinsono sindromu, nes Parkinsono ligą primenantys simptomai sudaro tik dalį klinikinės konkrečios priežasties sąlygoto susirgimo išraiškos.

Parkinsono liga pasaulyje serga apie 1,4 proc. Dažniausiai susergama tarp 50 ir 60 metų amžiaus.  Žymesnio skirtumo tarp lyčių nenustatyta. Retai susergama iki 40 metų amžiaus - tada diagnozuojama jaunatvinė (juvenilinė) Parkinsono liga; ši forma sudaro apie 5 proc. visų ligos atvejų. Apie 80 proc. parkinsonizmo simptomus patiriančių ligonių serga idiopatine Parkinsono liga, apie 20 proc. - antriniu parkinsonizmu, maždaug 7 proc. iš jų šie simptomai vystosi dėl kitų neurodegeneracinių ligų.

Parkinsono liga Lietuvoje serga apie 10 tūkstančių žmonių, iš jų Vilniuje - apie tūkstantį.
Parkinsono liga sergama visame pasaulyje, visose etninėse grupėse.

Simptomai

  • Kalbos sutrikimas
  • Pusiausvyros sutrikimai
  • Judesių sulėtėjimas
  • Eisenos pasikeitimai
  • Galūnių bei kūno sukaustymas
  • Galvos ir galūnių drebėjimas
  • Orientacijos pablogėjimas
  • Rijimo sutrikimas
  • Sulėtėjęs mąstymas

Ligos eiga

Svarbiausi Parkinsono ligos simptomai: galvos, galūnių ar/ir kūno drebėjimas (gydytojų vadinamas tremoru), judesių sulėtėjimas ir pasunkėjimas, galūnių bei kūno sukaustymas. Dažniausiai iš pradžių pradeda drebėti viena ranka ar, rečiau, koja, vėliau gali ir kitos galūnės, gali drebėti apatinis žandikaulis, galva ar, rečiau, visas kūnas. Drebėjimas matomas ramybėje, tam tikroje pozoje, sustiprėja susijaudinus, sumažėja judesių metu ir išnyksta miegant.
Judesiai tampa lėti, sunki judesio pradžia, todėl jų mažiau. Asmuo mažiau, nei anksčiau, gestikuliuoja, jo veido mimika tampa skurdesnė: rečiau mirksi, mažiau šypsosi.
Sutrinka stovėsena, eisena ir pusiausvyra. Ligoniai vaikšto smulkiais žingsneliais, palinkę į priekį, kiek sulenktomis per alkūnes rankomis ir kojomis per kelius. Jiems sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, laiku sustoti einant, staigiau pasukti į šoną (yra polinkis griūti).
Sukaustymas būna ryškiausias galūnėse: vienos ar abiejų pusių galūnės atrodo sunkios, nerangios, kartais ligoniui susidaro įspūdis, kad jos silpnesnės. Gydytojui lankstant tokias galūnes, jaučiamas vis stiprėjantis pasipriešinimas, o galūnė linksta ir tiesiasi netolygiai, lyg trūkčiodama - gydytojai šį reiškinį vadina "dantračio" fenomenu.
Pasikeičia ligonių rašysena: raidės tampa smulkios, ilgiau rašant - dar mažesnės, nebe aiškios. Balsas tampa monotoniškas, gali prikimti.
Ilgiau sergant, vargina seilėtekis, gali pasunkėti kramtymas, rijimas. Neretai gausiau riebaluojasi oda ir plaukai, užkietėja viduriai, gali atsirasti šlapinimosi bei lytinės funkcijos sutrikimų. Ligoniai gali jausti didesnį, nei anksčiau, nuovargį. Sulėtėja ir mąstymas, minčių dėstymas. Dažnai kartu nustatoma depresija.
Sergant antriniu parkinsonizmu, galimi kiti papildomi simptomai, būdingi atskiroms ligoms.

Parkinsono ligos eiga lėtinė, laipsniškai progresuojanti. Ilgiau sergant, gali pasitaikyti ne visuomet nuspėjamų būklės pablogėjimų bei pagerėjimų, kurie iš dalies priklauso nuo vartojamų vaistų. Kartais galimas "sustingimo" fenomenas - tai staigus laikinas negalėjimas pajudėti. Ligonio savijauta ir invalidizacijos laipsnis labai priklauso nuo gydymo parinkimo ir individualaus atsako į jį. Parkinsono liga savaime nėra mirtina liga.

Komplikacijos

Ilgai sergant, atsiranda ženklesni kraujospūdžio svyravimai (ligoniui atsistojus, kraujospūdis mažėja, todėl jaučiamas silpnumas, svaigimas, kartais net apalpstama). Taip pat mažėja paciento mobilumas, gali atsirasti pragulų, prisidėti infekcija.

Tyrimai

Parkinsono ligos diagnostikai specifinių testų nėra. Ankstyvoje stadijoje diagnozuoti ligą gali būti sunku. Šeimos ar kitas gydytojas, įtaręs Parkinsono ligą, turi nukreipti ligonį neurologo konsultacijai, nes, be kita ko, svarbu nustatyti ir galimas kitas, specifinio gydymo reikalaujančias ar net potencialiai gyvybei grėsmingas pasireiškusių simptomų priežastis, pvz., galvos smegenų naviką.
Diagnostika remiasi pagrindiniais klinikiniais simptomais - tai drebėjimas, judesių sulėtėjimas ir pasunkėjimas, sukaustymas, o pačiai Parkinsono ligai itin būdinga asimetrinė simptomų pradžia ir geras atsakas į specifinius (levodopos) preparatus.
Jei reikia, atliekami laboratoriniai kraujo ir kiti tyrimai, galvos smegenų kompiuterinė (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT), ar, esant galimybei, pozitroninės emisinės tomografijos (PET) ar vieno fotono emisinės kompiuterinės tomografijos (SPECT) tyrimai, kurie parodo struktūrinius ir biocheminius pakitimus galvos smegenyse.
Kartais gydytojas gali skirti daugiau tyrimų, norėdamas atmesti kitas parkinsonizmo priežastis ar atskirti Parkinsono ligą nuo kitų ligų (ypač dažnai nuo šeiminio, savaiminio, esencialinio tremoro).
Vienintelis šiuo metu žinomas ankstyvas ligos atpažinimo būdas yra dopamino sumažėjimo nustatymas. Atlikti tokius tyrimus galima tik panaudojant pozitroninę emisinę tomografiją (PET), kurios Lietuvoje, deja, nėra, o artimiausias aparatas yra Budapešte.

Gydymas

Parkinsono liga gydoma vaistais, taip pat egzistuoja pagalbiniai chirurginiai gydymo metodai, taikomos fizioterapinės priemonės.
Vaistai skiriami tuomet, kai simptomai pradeda trukdyti ligonio darbinei ar kasdienei veiklai, t.y. trikdo asmens funkcinį pajėgumą. Nuolat atsiranda naujų vaistų Parkinsono ligai gydyti. Kadangi svarbiausias ligos išsivystymo mechanizmo veiksnys - dopamino stoka, gydymo "aukso standartas" yra vaistai, kurie šią stoką bent iš dalies kompensuoja.

Pagrindinės vaistų grupės:
levodopos preparatai,
dopamino agonistai,
COMT inhibitoriai,
anticholinergikai,
selegilinas.

Ligonio gydymo pradžia priklauso nuo to, kokiu vaistu gydoma. Jei nusprendžiama gydyti levodopos preparatais, paprastai stengiamasi gydymą pradėti kaip įmanoma vėliau. Taip yra todėl, kad pradėjus vartoti šios grupės preparatus, po 5 - 10 metų (kai kam ir dar greičiau) patiriama nevalinų kūno judesių, atsiranda vadinamoji diskinezija, labai varginanti ir išsekinanti ligonius.
Kitokios taktikos laikomasi gydant dopamino agonistais, pvz. ropiniroliu.
Įrodyta, jog šis preparatas gali atitolinti levodopos vartojimo pradžią bei mažinti jos dozę, rečiau išsivysto diskinezija. Labai svarbu yra tai, kad efektyvus gydymas stabdo ligos progresavimą.

Tinkama vaisto dozė nustatoma ne iš karto, o parenkama palaipsniui. Progresuojant ligai, kai kurie vaistai tampa mažiau efektyvūs ir turi būti pakeičiami arba papildomi kitais.
Funkciniam pajėgumui išlaikyti svarbi fizioterapija, nuolatiniai fiziniai pratimai, masažas, logopedinė terapija.
Chirurginis gydymas siūlomas tuomet, kai simptomai mažai reaguoja į gydymą vaistais. Šio gydymo tikslas - palengvinti sunkiai invalidizuojantį drebėjimą arba sukaustymą. Efektas gaunamas ne visuomet.

Perspektyviausia ateityje yra genetinė inžinerija, tiksliau - autoimplantacija, t. y. nuosavų paciento audinių persodinimas į dopaminą gaminančius audinius. Be to, yra būtina nuolatinė judesių reabilitacija.


Nervų sistemos ligos


www.juara.lt

www.juara.lt

Ekologiškos ir natūralios kosmetikos ekspertai!
www.gentleday.lt

www.gentleday.lt

Gentle Day® - aukščiausios kokybės higieniniai įklotai.
www.elitemedicale.lt

www.elitemedicale.lt

Išsamūs širdies ir kraujagyslių sistemos tyrimai.
www.ozoklinika.lt

www.ozoklinika.lt

Implantacija, protezavimas, gydymas, balinimas, burnos higiena
NAUJIENLAIŠKIO PRENUMERATA

Čia galite užsisakyti MANOSVEIKATA.LT savaitraštį!

TLK kodų paieška

Galimi kodai: nuo A00.0 iki Z99.9

Ozo klinika Ozo klinika Ozo klinika Ozo klinika Ozo klinika