Balandžio 17d. Šeštadienis

Mikčiojimas

Kas yra mikčiojimas?

Mikčiojimas yra kartais sutinkamas nevalingas, priklausantis nuo situacijos kalbos tėkmės sutrikimas, kurio priežastis dažnai nežinoma ir kuris charakterizuojamas įtemptu, nebyliu artikuliacijos aparato sustingimu (toninis mikčiojimas), pakartojimais (kloninis mikčiojimas), ištęsimais bei kalbos vengimo reakcijomis (Wirth),

Mikčiojimas yra dažnas, krintantis į akis kalbos tėkmės nutrūkimas. Jis charakterizuojamas staigiu užsikirtimu prieš žodį, skiemenį ar garsą. Šį kalbos neįprastumą dažnai lydi neįprastas kvėpavimas ir kalbėjime dalyvaujančių raumenų grupių diskoordinacija (Fiedler / Standop).

Mikčiojimas yra bendravimo sutrikimas. Beveik išimtinai jis pasireiškia pokalbyje su kitais žmonėmis. Šiam sutrikimui būdinga kalbos tėkmės užlaikymai ar pertraukimai, kurie būna nereguliarūs ir, be to, įvyksta nevalingai, priešingai kalbėtojo ketinimams (Wendlandt).

Mikčiojimo simptomatika

Pirminė, pagrindinė simptomatika

Priklausomai nuo kalbos tėkmės pertraukimo tipo, kalbos nesklandumai skirstomi į toninius ir kloninius.

*  Toninis mikčiojimas pasižymi santykinai ilgai trunkančiais kalbos muskulatūros spazmais. Dažnai pasireiškia nebylūs bandymai išspausti, t.y., blokados, pvz., "_ _ _ _ pirštas",

arba "poli _ _ _ tika".

* Kloninis mikčiojimas, atvirkščiai, pasižymi trumpesnėmis, greitai viena po kito sekančiomis kalbos muskulatūros kontrakcijomis (susitraukimais). Tai veda prie garsų, skiemenų ir žodžių pakartojimo, pvz., "k-k-k-kriaušė".

* Mišraus mikčiojimo atveju dominuoja viena iš aukščiau minėtų spazminių būklių. Tada sakoma, kad yra klono-toninis arba tono-kloninis mikčiojimas.

Antrinė simptomatika

Normaliu atveju kalbant artikuliacija, fonavimas, kvėpavimas, palydinti mimika yra tarpusavyje koordinuoti. Pas žmogų, turintį kalbos tėkmės sutrikimų, šios fiziologinės funkcijos gali pakisti, pvz.,

* artikuliacijos pakitimas,

* pažeista kalbos intonacija,

* pakitimai sakinio sudėtyje: atsiranda įterptiniai garsai, žodeliai, tokie kaip "hmm", "o", "na", "nu", "taigi", o taip pat "starteriai" - lengvai ištariami žodžiai sakinio pradžioje,

* kvėpavimo pakitimas: neįprastas įkvėpimas ir iškvėpimas, kalbėjimas įkvėpimo metu,

* parakinezė - neįprasti veido ir kaklo raumenų, galūnių ar viso kūno judesiai:

pirminiai - pirmiausia burnos srityje, pvz., grimasos, burnos perkreipimas, o taip pat pliauškėjimo [liežuviu], pakštelėjimo [bučiavimo] garsai,

ir antriniai - sąmoningi ar nesąmoningi bandymai išeiti iš kalbos raumenų spazmų.

Palydintieji psichiniai reiškiniai

Mikčiojimą paprastai lydi ir neurovegetatyviniai simptomai (padidintas širdies plakimas, išraudimas, delnų prakaitavimas, kūno virpėjimas), o taip pat baimės, depresinės nuotaikos, nepilnavertiškumo jausmai iki minčių apie savižudybę.

Psichosocialinės pasekmės

Socialinės atsitraukimo tendencijos, mokymosi sunkumai, bet kokių su kalba susijusių situacijų vengimas, autoritetų baimė - tai tik keletas dalykų, prisidedančių prie to, kad mikčiojantiems žmonėms dažnai sunku užmegzti normalius socialinius kontaktus, išreikšti idėjas, o taip pat teisintis ir prasimušti.

Tačiau dažniausiai dominuoja baimė kalbinėje situacijoje išgyventi bejėgiškumą, taip pat matyti bejėgišku pašnekovą. Nes dažnai "normaliai kalbantys" mikčiojantį pertraukia, įsiterpia arba bando (iš gailesčio, užjausdami) užbaiginėti jo žodžius, mintis. Tada mikčiojantysis priverstas perimti tokį socialinį vaidmenį, kokį jam primeta kontaktuojantis su juo asmuo.

Priežastys

Mikčiojimo priežastys, kaip ir jo dinamika, tebelieka beveik nežinomos, tačiau šį daugiafaktorinį sutrikimą bandoma diferencijuoti pagal galimus priežastinius veiksnius.

Genetiniai veiksniai

 

Dažnai kalbama apie mikčiojimo paveldėjimo ir įgimto mikčiojimo galimybę. Tačiau čia turi būti pabrėžiama, kad kalba eina NE apie mikčiojimo paveldėjimą, o tik apie įgimtą polinkį jam: priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, toks polinkis gali realizuotis arba ne. Visas tėvų dėstomas "priežastis, dėl ko vaikas pradėjo mikčioti" ("išsigando šuns", "iškrito iš lovytės", "buvo paliktas vienas ir labai išsigando" ir pan.) reikia priskirti rizikos faktoriams, t.y., poveikiams, kurie paleido polinkio mikčioti realizavimąsi. Jie suveikė ten, kur buvo silpnoji žmogaus vieta - pas šiuos žmones tai yra kalba.

Organiniai veiksniai

 

Dažnai pasirodo pranešimai, kad mikčiojimui atsirasti ir vystytis turi įtakos organiniai, pirmiausia - smegenų, faktoriai. Mikčiojimo simptomai sustiprėja po ankstyvoje vaikystėje patirtų galvos smegenų pažeidimų (gimdymo traumos, ligos) , esant minimaliai cerebralinei disfunkcijai arba po kaukolės/smegenų traumos.

Psichogeniniai veiksniai

 

Ryšys tarp mikčiojimo ir psichogeninių veiksnių yra tikrai tamprus. Krinta į akis tai, jog dažnai mikčioti pradedama tais gyvenimo periodais, kai vaikai ar paaugliai išgyvena stiprias psichines perkrovas.

Ir dar apie mikčiojimą

Mikčiojimas svyruoja kaip laikrodžio švytuoklė

 

Mikčiojimo dažnumas ir stiprumas priklauso nuo laiko ir aplinkybių. Kartais žmogus be sutrikimų kalba su savim, savo globotiniais gyvūnėliais, o kartais mikčioja, net kalbindamas katę...  Bemaž visi mikčiojantys dainuoja be jokių problemų. Mikčiojimas gali visiškai išnykti palyginti ilgam, bet gali ir sugrįžti visu stiprumu. Taip atsitinka netgi gydymo metu (tai vadinama recidyvu), paprastai kai padidėja įtampa ir nerimas, bet ne visada galima tiksliai nurodyti susijaudinimo šaltinį.

Visi, kas mikčiojimą tyrinėja moksliškai, galų gale prieina vieningos nuomonės, kad, esant sunkumams kalbėti sklandžiai, kalba eina apie kalbos savireguliacijos sutrikimą.

Čia reikia trumpai aprašyti mokymosi kalbėti vystymosi psichologiją. Kai vaikas mokosi kalbėti gimtąja kalba, jis vis aktyviau bando savo tariamus žodžius sutapatinti su tėvų tariamais žodžiais. Kad žodžius ištartų teisingai, vaikas gerai girdi ir tėvus, ir save. Ir jis bando savo kalbėjimą organizuoti kaip nors sąmoningai. Tačiau teisingai ir be klaidų pagaliau išgauti tokią kalbą, kuria kalba motina, vaikui yra labai komplikuotas dalykas. Mokymosi kalbėti laikotarpiu klumpa kiekvienas vaikas, taip pat ir sumikčiojama.

Šis pradinis mikčiojimas vadinamas vystymosi mikčiojimu, nes jis yra sąlygojamas amžiaus ir vystymosi ir pasitaiko beveik visiems vaikams, bet jis, kaip taisyklė, išnyksta taip pat greitai, kaip ir atsiranda. Taigi, mokymosi kalbėti pradžioje vaikas turi savo kalbėjimą sąmoningai kontroliuoti. Tai yra vadinama kalbėjimo savikontrole. Toliau vystantis kalbai, ši pradinė savikontrolė turi vis mažiau reikšmės.

Tada pradedame kalbėti apie kalbėjimo rutiną. Kalbėjimas vyksta su vis didesniu įgudimu, turiningumu ir vis labiau  automatiškai. Pagaliau mes kalbėdami visiškai nebegalvojame apie tai, kaip čia sudėlioti į tam tikrą seką atskirus motorinius komponentus, kurių mes pradžioje taip sunkiai mokėmės, taigi, pagaliau kalbėjimas vyksta savaime. Štai tai ir yra kalbėjimo savireguliacija.

Manoma, kad, jeigu šiuo kalbos automatizavimosi laikotarpiu į natūraliai pasitaikančias ankstyvos vaikystės kalbėjimo klaidas vaiko pašnekovas atkreipia dėmesį, imasi jas taisyti ar netgi bausti už jas, tai savireguliacija gali būti pertraukta. Kadangi vaikas bando išvengti kalbos nesklandumo, tai jam pavyksta tik tuo atveju, jei jis vėl persijungia į sąmoningą, valingą kalbėjimo proceso kontrolę.

Tačiau dėl to bent jau laikinai sutrinka tolesnis kalbos savireguliacijos vystymasis. Kadangi tuo laiku dauguma vaikų dėl vystymosi mikčioja, kyla klausimas, kodėl mikčiojančiais išauga ne visi,  t.y., kodėl daugumai vaikų kalbos savireguliacija atsistato ir įsitvirtina visiems laikams. Todėl, kad linkę mikčioti žmonės arba tiesiog turi tam polinkį, arba ypatingą jautrumą kalbos sutrikimams vystytis. Taip manyti yra daug priežasčių.

Mikčiojantiems žmonėms, jų artimiesiems ir draugams yra svarbu žinoti, kad negalima sakyti, jog mikčiojimas yra vien tik organinis-psichologinis sutrikimas. Mikčiojant pirmiausia ir visada kalba eina apie psichologinį sutrikimą. Tai reiškia, kad mikčiojimas kyla iš bandymo nemikčioti, ir būtent tai turima galvoje, kai kalbama apie kalbos savireguliacijos sutrikimą. "Jeigu mikčiojantysis galėtų pamiršti, kad jis mikčioja, jis tikrai nemikčiotų!", - mano amerikiečių tyrinėtojas Bloodstein'as.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į sekantį momentą. Teoriškai kiekvienas mikčiojantis žmogus gali kalbėti sklandžiai! Kadangi ne kiekvienoje situacijoje mikčiojimas yra vienodai stipriai išreikštas ir kadangi mikčiojantis, savaime suprantama, kaip ir visi žmonės, (nuo mokymosi kalbėti laikų) yra įvaldęs "meną" kalbėti automatiškai, jis, priklausomai nuo esamo socialinio pareikalavimo, blaškosi tarp kalbos savireguliacijos ir sąmoningos kalbos motorikos, t.y., savikontrolės. Kai kalbai keliami aukšti reikalavimai, mikčiojimas sustiprėja, nes mikčiojantis nori kalbėti sklandžiai. Jei socialinio poreikio ypač sklandžiai kalbai nėra, beveik visi mikčiojantieji kalba sklandžiai, nes tada jie pasikliauja kalbos savireguliacija. Tai vadinama situaciniu mikčiojimo nepastovumu.

Taigi, dar kartą, kaip sako Bloodstein'as, jeigu mikčiojantysis galėtų pamiršti, kad jis mikčioja, jis daugiau nebemikčiotų, bet čia kyla svarbiausias terapeuto klausimas: ar gali daug metų mikčiojantis žmogus, kurio mikčiojimas nuolatos apie save primena, kada nors pasiekti tokią sąmonės būseną?

Yra daug terapijų, tiesiogiai bandančių pasiekti šį tikslą.

Paruošta, remiantis Austrijos mikčiojančiųjų asociacijos medžiaga


Nervų sistemos ligos


lazerineklinika.lt

lazerineklinika.lt

Plaukelių šalinimas lazeriu, veido valymas, kapiliarų šalinimas, frakcinis odos atjauninimas.
www.eraestheticpro.com

www.eraestheticpro.com

Profesionali pasaulinė kosmetika VIENOJE vietoje – NUOLAIDOS iki 50%
TLK kodų paieška

Galimi kodai: nuo A00.0 iki Z99.9