Panevėžio visuomenės sveikatos centras (toliau – Centras) iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gavo pranešimą apie mirties atvejį nuo parazitinės ligos – echinokokozės. Rokiškio rajono gyventoja į medikus kreipėsi 2011 metų lapkričio 14 dieną. Jau prieš šešerius metus 62 metų amžiaus moteriai buvo diagnozuota echinokokozė ir paskirtas gydymas.
2010 metais Lietuvoje sergamumas echinokokoze siekė 0,07 atvejo/10 000 gyventojų, kur buvo užregistruota 23 šios ligos atvejai. Praėjusiais metais Panevėžio apskrityje echinokokozė nebuvo registruota, tačiau 2009 metais buvo registruoti 3 šios pavojingos ligos atvejai.
Echinokokozė yra sunkus parazitinis susirgimas, kurį sukelia Echinococcus genties kaspinuočiai. Žmogus echinokokoze užsikrečia kaspinuočių kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą. Prarijus echinokoko kiaušinėlį, jo apvalkalėlis ištirpsta ir išsilaisvina lerva. Ji įsiskverbia į žarnos sienelę ir patenka į kraujo apytakos ratą. Kraujas lervas dažniausiai nuneša į kepenis, plaučius, rečiau – į kitus organus. Šiuose organuose pradeda vystytis taip vadinamos echinokokinės pūslės (cistos).
Ligos inkubacinis periodas gali trukti nuo 5 iki 15 metų. Iš pradžių žmogus jaučiasi visiškai sveikas. Vėliau ligonis jaučia bendrą silpnumą, pykinimą, neturi apetito, atsiranda skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku. Kepenyse užaugusios cistos suspaudžia stambius tulžies latakus, prasideda gelta. Jeigu cistos auga plaučiuose, atsiranda skausmas krūtinėje, neaukšta temperatūra, kosulys, ligoniai neretai atkosti skreplius su krauju. Siekiant išvengti parazitinių susirgimų, Centro specialistai pataria kruopščiai laikytis asmens higienos. Tekančiu vandeniu su muilu nusiplauti rankas, po bendravimo su šunimis ar grįžus iš lauko darbų. Nevalgyti neplautų vaisių, uogų, daržovių. Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių. Nešerti savo augintinių termiškai neapdorotais paskerstų gyvūnų vidaus organais bei virtuvės atliekomis, kurios gali būti užkrėstos echinokokoze. Neleisti gyvūnams laižyti veido ir lėkščių, iš kurių valgo žmonės. Tikrinti naminių gyvulių skerdieną ir saugiau pašalinti infekuotų gyvulių vidaus organus (sudeginti, giliai užkasti ir kt.). Taip pat svarbu gyvūnus reguliariai dehelmintizuoti.
