REXSAN

Vilija Girgždė ir Paulius Godvadas. Išmokime ne kovoti su stresu, o atsipalaiduoti

Įtampa yra natūrali reakcija, reaguojant į gyvenimo tempą, informacijos kiekį ar atsakomybių gausą, o apsaugoti save nuo streso dažnai yra be galo sunku arba net visai neįmanoma. Tačiau svarbiausias klausimas: kaip atsipalaiduoti tada, kai nereikia susitelkimo. Apie tai kalbamės su „Kitokių projektų“ konsultantais Vilija Girgžde ir Pauliumi Godvadu.

Stresas ir įtampa. Ar tai vienas ir tas pat, ar vis dėlto skirtingi dalykai?

aulius. Abu šie žodžiai reiškia tą patį, tačiau įtampa gali kilti ir iš džiaugsmo arba iš neutralių aplinkybių. Galima sakyti, jog įtampa – tai fiziologinės ir psichologinės reakcijos, o stresas yra dalis įtampos, kuri kyla iš negatyvių aplinkybių. Dėl savo populiarumo, žodis „stresas“ turi stiprų neigiamą atspalvį ir tai nėra teisinga. Nes ir stresas, ir įtampa – savo prigimtimi pozityvūs. Tai yra mūsų organizmas ir protas tokiu būdu susitelkia pasitikti pavojų, grėsmę, darbą, naują žmogų, neįprastą reiškinį ir pan. Tokiu būdu mes pasirengiam svarbiems dalykams, ir tas pasirengimas yra reikalingas.

O kalbant apie fiziologines ir psichologines reakcijas, kas vyksta su žmogaus organizmu, patiriant stresą?

Vilija. Procesai, kurie vyksta žmogaus prote ir emocijose, yra labai susiję. Fiziškai įtampa pasireiškia žmogaus kūno mobilizacija, t.y. keičiasi kvėpavimas, žmogaus galūnėse „susitraukia“ kraujo indai. Visa kraujo apytaka krauju aprūpina pagrindinius organus: širdį, plaučius, smegenis, nugaros smegenis. Kai žmonės patirdami stresą sako, kad nenori valgyti, tai yra visiškai normalu, nes tuo metu skrandis yra nepasiruošęs, taip pat yra kiti gyvybiškai svarbesni organai, kurie turi būti aprūpinti krauju (deguonimi ir medžiagom). Kalbant apie psichologines reakcijas, žmonės į stresą reaguoja labai individualiai, pavyzdžiui, vieno mąstymas pasidaro labai ryškus, ryžtingas, žmogus labai greitai priima sprendimus, o kitas kaip tik pradeda blaškytis. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus, kaip jis yra užaugęs, kokios jo psichinės sandaros. Galima sakyti, kad tai yra išmokti dalykai.

Paulius. Pabandykim įsivaizduoti, jog kažkas pagamina tabletę, kuri pašalina visą stresą. Kas tuomet įvyktų? Ogi daug vairuotojų darytų avarijas, nes laiku nesusitelktų. Streso reakcija, kuri sukyla baimėje, esant grėsmei, sukoncentruoja mūsų dėmesį, parengia raumenis. Tada pagreitėja reakcijos laikas, įvyksta galybė smulkių fiziologinių reakcijų, kurių dėka yra įmanoma suvaldyti situaciją.

Tai vis dėlto stresas yra būtinas ir naudingas?

Paulius. Labiausiai man kelia nerimą tai, kad streso neigiama konotacija sukelia nuomonę, jog jausti stresą yra blogai ir reikia siekti jį pašalinti iš mūsų gyvenimo. Iš tiesų reikia neieškoti būdų, kaip nepatirti streso, bet mokytis atsipalaiduoti. Yra svarbu atrinkti situacijas, kuriose nereikia įsitempti, kurios nekelia grėsmės, nors iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo.

Mes turime įgūdį greitai susitelkti, priimti sprendimus, tai atitinkamai reikia turėti tokį rinkinį įgūdžių atsipalaiduoti. Žinoma, jei aplinka, žmonės ar darbas nekelia tiek įtampos, tai gal ir nėra taip svarbu kryptingai galvoti apie savo atsipalaidavimą, poilsį ar gerovę, bet taip pat ir atvirkščiai – jei gyvenimo būdas kelia daug streso, tai turimų įpročių gali nebeužtekti.

Vilija. Jei stresas skatina darbingumą arba mobilizavimąsi, tai labai gerai, bet kai įtampa užsitęsia ir pereina į ilgalaikę būseną bei kūnas pradeda naudoti savo vidinius resursus, tada įvyksta vadinamasis „perdegimas“. Tie resursai, kurie buvo panaudoti, jie imami iš „organizmo sandėlių“ ir ilgainiui išnaudota energija priartina ligą.

Bet jeigu žmogaus organizmas pats sureaguoja į įtampą, kodėl tiek daug ir taip dažnai yra kalbama apie streso valdymą?

Vilija. Galima valdyti, kitaip sakant, plėsti savo pažinimo ribą arba galima nieko nedaryti. Ir vienu, ir kitu atveju tikrai išgyvensi. Tai yra žmogaus pasirinkimas – kiek ir ką nuveikti per trumpą laiką. Kuo toliau gyveni, tuo mažiau pastebi įtampą,  nes su ja susigyveni. Yra tokia metafora: „Jeigu įmesi varlę į vandenį ir lėtai didinsi temperatūrą, pradėsi šildyti, tai ta varlė išvirs vandenyje, bet jeigu tu ją įmesi į jau verdantį vandenį, tai ji sukaups visas jėgas ir iššoks.  Taip veikia ir stresas, kartais tiesiog tame galima išvirti.“ Begalė žmonių gyvena su dideliu stresu, jie net nežino, kad taip gyvena.

Šiais laikais visi viską nori valdyti: savo pyktį, įvaizdį – viską. Manau, kad esminis dalykas yra save pažinti ir suvokti savo reakcijas. Dažnai nutinka, jog pasiskaitai knygų apie stresą ir nelabai gali ką sau pritaikyti. Tose knygose yra surašyta, kokių būna situacijų, o kaip yra kiekvienam žmogui atskirai, tai niekur neparašyta. Čia yra tik savistaba.

Paulius. Man įdomu, kas turima galvoje, kai sakome „įtampos valdymas“. Dažnai girdžiu, kad daugiau kalbama ne apie tai, ką aš pats turiu ir galiu padaryti, bet apie priemones, kurios suvaldytų išorines aplinkybes (laiko stoką, kažkieno pyktį ir t.t.). Taip sukuriama daugiau įtampos, nes žmogus turi prisiimti papildomą atsakomybę valdyti tai, ko negali suvaldyti. Manau, kad „įtampos valdymas“ turi būti siekis geriau suprasti situacijas ir save, išsiaiškinti, kokios yra tipinės reakcijos ir neskubėti jų vengti. Toks įprotis manyje atsirado ne šiaip sau – kažkada man pavyko sėkmingai įveikti įtampą reaguojant būtent taip. Tačiau taip pat svarbu įvertinti ar būtent tokia reakcija yra tinkama konkrečiai situacijai. Tada atsiranda gebėjimas elgtis įvairiai ir adekvačiai skirtingoms situacijoms – didėja mūsų elgesio „meniu“.

Tai ką galima padaryti, kaip reaguoti į stresą?

Vilija. Kai yra labai didelis stresas nėra taip paprasta. Visų pirma reikėtų suprasti, iš ko susideda reakcija ir kiek stresą lemia pats žmogaus sąmoningumas. Reikia pagalvoti, kaip aš reaguoju, koks mano kvėpavimas, kaip reaguoja mano oda, kas dar vyksta. Visas tas stebėjimas yra didžiausias įrankis. O kai nežinai, kas vyksta, tada nieko negali ir keisti.

Vieni stresą valdo taip: prisivalgo, nes tada kūnas atsipalaiduoja, kitas būdas yra prisigerti, turiu omeny alkoholinius gėrimus, o dar kiti žmonės naudoja vaistus. Taip galima daryti, bet yra būdas suvaldyti stresą pačiam – išmokti valdyti reakcijas. Vieni žmonės renkasi paprastesnį kelią, o kiti renkasi pažinti save geriau ir išmokti sąmoningai atsipalaiduoti.

Reaguojant į staigų stresą būtina nepamiršti pavalgyti, pailsėti, pamiegoti, nors žmonės sako, jog neina to padaryti, bet kelios valandos miego yra būtinos. Taip pat yra svarbu nepamiršti atsigerti vandens. O taip pat labai svarbus yra tarpusavio palaikymas. Kita vertus, kai visą laiką, išskyrus per atostogas, yra jaučiamas stresas, tai tada yra svarbu išmokti derinti įtampą ir atsipalaidavimą.

Paulius. Pirmiausia siūlau užduoti sau klausimą: kas man padeda ilsėtis? Dažnas savo pomėgius žino, bet jų nepraktikuoja, nes mano, jog darbas yra svarbu, o pomėgis – nebe. Man atrodo, jog tai yra vienodai svarbu.

Vilija. Sutikau gana daug žmonių, kurie nežino, kaip jie atsipalaiduoja. Kažkaip. Yra begalė būdų, bet ne visi moka atsirinkti. Su VšĮ „Kitokie projektai“ mūsų efektyvumo programoje esame sugalvoję tai, jog pažinimas, kaip ir kada mano kūnas atsipalaiduoja, yra įgūdžiai. Programa yra skirta tam, kad atpažintume ir lavintume žmonių gebėjimą atsipalaiduoti.

Paulius. Svarbiausia yra žinoti savo pomėgius. Gal aš negalėsiu sau leisti tokios prabangos vidury darbo išvažiuoti grybauti, bet gal galėsiu vidury darbo penkias minutes išeiti į parką, pakvėpuoti grynu oru, jeigu žinau, jog tai mane stipriai veikia, padeda atsipalaiduoti. Tai yra paprasti dalykai.

O kalbant apie staigias, momentines streso situacijas? Kaip grįžti į normalią būseną?

Vilija. Mano nuomone, yra svarbu „neperšokti“ prie kitų darbų. Tas „peršokimas“ reiškia, kad aš pradedu naudoti vis kitus savo organizmo klodus tam, kad išgyvenčiau tą dieną. Po kažkokio stipraus įvykio reikia paskirti laiko sau, apsižiūrėti, kas atsitiko, ką aš čia galiu padaryti, ko galiu išmokti arba kaip galiu sureaguoti kitą kartą.

Paulius. Aišku, jeigu vairuoji mašiną ir nutinka avarinė situacija, tai reikia pirmiau iš situacijos išvažiuoti. Bet iškart po to ne tęsti kelionę, o sustoti, įkvėpti oro, kad organizmas ir protas spėtų bent suvokti, kas nutiko. Tačiau nebūtinai reikia iškart padaryti išvadas. Greitai gyvendami prarandame įprotį stabtelėti ir apsimetame, jog streso intensyvumas sumažėjo, todėl jau galima keliauti toliau. Vis dėlto, ne. Organizmas dar tik vejasi. Tokiu atveju galima pasidaryti bent pusvalandžio pertrauką, atsigerti arbatos ar išeiti pasivaikščioti, kad žmogus „grįžtų į save“.

Ar greitai yra išmokstama tinkamo reagavimo į streso situacijas?

Vilija. Sakyčiau, ne taip greitai, priklauso nuo žmogaus. Jei jis yra linkęs pastebėti save, organizmo reakcijas, jausmus, tada tai vyksta greičiau, bet kiti žmonės tokių įpročių neturi. Mes savo programą skaidysim į skirtingus lygmenis, bet gali būti mažiausiai 10 tokių užsiėmimų. Aišku, to nepakanka, tai tik pradžia.

Paulius. Relaksacijos technikos yra labai paprastos, ir jos iš karto duoda efektą. Bet savo dėmesio, savo reakcijų tyrinėjimams reikia reguliarumo ir susitelkimo. Mes kalbame apie 15 minučių skyrimą per 8 valandų darbo dieną. Man atrodo, žmonės per dieną daugiau laiko skiria parūkymo pertraukėlėms.

Ir paskutinės mintys pabaigai.

Vilija. Streso bruožas yra toks: prie jo priprantama greitai ir tik po laiko jį galima pastebėti. Psichosomatinis ir streso ryšys yra seniai nustatytas ir tam tikros ligos netiesiogiai yra susijusios su stresu. Žmonės dažnai galvoja, jog tai nutinka kitiems, bet ne man.

Paulius. Esminė mintis siekiant suvaldyti įtampą yra ta, kad reikia jautrumo savo reakcijoms. Būdami labai įsitempę, žmonės kartais nemato akivaizdžių dalykų, nes jie taip susitelkia į grėsmės arba įtampos šaltinį, kad visa kita būna atmetama. Tai yra įprotis, ir jeigu jis pasidaro labai stiprus, tai aš iš esmės pradedu realiai nepastebėti savo fiziologinių reakcijų. Išsivysto sindromas, kai žmonės nejaučia nuovargio, nors jau objektyviai seniai jį turėtų jausti. Nors nemiegojai tris paras, tuo metu jautiesi žvalus ir kupinas energijos, ir tai yra įpročio išdava. Siekiant efektyvumo reikia stiprinti savo gebėjimą atsipalaiduoti, kad tai vestų ne į momentini poveikį, bet į ilgalaikę naudą.

Kalbino Rūta Bulotaitė

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE