Gyvenimo tempas vis greitėja ir, rodosi, vėlavimui jame visai nėra vietos. Tačiau dauguma ir toliau vėluoja – dėl vidinių priežasčių arba išorinių aplinkybių. Kaip elgtis, jei jūsų vėlavimas yra veikiamas artimųjų – vaikų, tėvų, draugų? Ar galima juos išmokyti nevėluoti?
Kaip pasielgsite?
Štai situacija: vieniša mama su dviem vaikais išsirengė prie jūros. Ji paprašė savo tėvo, gyvenančio kitame miesto rajone, atvažiuoti ir palydėti juos iki stoties. Moteris mėgsta į stotį atvažiuoti anksčiau, o jos tėvas turi įprotį vėluoti – apie tai dukra, žinoma, žino.
Ir štai ateina konkreti valanda – metas išvažiuoti, o tėvo vis nėra. Vaikai sėdi ant lagaminų, o mama pradeda nervintis. Pamažu nerimas perauga į paniką. Moteris pabando iškviesti taksi, tačiau, kaip tyčia, laisvų automobilių šiuo metu nėra. Su vaikais ir lagaminais kelis kartus ji liftu nusileidžia į lauką ir išeina į gatvę, bando surasti, kas galėtų pavežti. O čia iš už kampo pasirodo ramus ir linksmas tėvas…
Jis atvyko beveik laiku – pavėlavo viso labo 40 minučių. Pagal jį – tai visiškai nedaug. Taigi – dėmesio! Kokia bus dukters reakcija?
Viskas priklauso nuo to, kiek ji bus pasiruošusi prisiimti atsakomybę už tai, kas atsitiko. Infantili reakcija: „Kaip tu galėjai? Amžinai vėluoji. Aš gi prašiau! Kas tu per žmogus? Nieko normaliai negali atlikti!“ Visa tai prasprūsta pro ausis arba byloja tik apie ją pačią.
Subrendusio žmogaus reakcija: „Sveikas, tėti. Gerai, kad atvažiavai, nes jau pradėjau nervintis. Greičiau sėdam į mašiną – tikiuosi, kad į traukinį spėsim.“
O kur priekaištai? Tiesą sakant, o kam reikėtų priekaištauti – dukrai ar tėvui? Tėvas elgėsi taip kaip visada, tvirtai žinojo, kad pavėlavo. Dukra per skubėjimą ir savo reikalus užmiršo, jog tėvas visada vėluoja. Ką gi – būna. Tėvas yra atsakingas už tai, koks yra jis, bet nėra atsakingas už tai, kad dukra to nevertina rimtai ir nelaiko jo asmenybės dalimi, vis viliasi, kad šis pasikeis.
Jei ši moteris pavėluos į traukinį, tai ne todėl, jog tėvas atvyko ne laiku (juk tai buvo žinoma iš anksto), o todėl, kad ji nepriėmė realybės ir jai reikalinga (galbūt net nesąmoningai) užuojauta dėl „netinkamo“ tėvo: „Kaip jis galėjo? Na, gerai, jei ne dėl manęs, tai nors dėl vaikų…“
Kažkam antrasis variantas pasirodys keistas, neteisingas – juk jei dukra šiam, nuolatos vėluojančiam tėvui neišsakys savo pretenzijų, jis taip nieko niekada ir nesupras – ir juo labiau nepasikeis. Bet būtent čia ir slypi esminė klaida – mūsų pretenzijos nekeičia aplinkinių, tiksliau – nepadaro jų patogesnių mums. Žmogus keistis pradeda tik tada, kai pats to nori, o ne kai to reikalaujama. Reikalavimai gali sukelti tik įtampą, susvetimėjimą, pagiežą, nepasitikėjimą, nevisavertiškumo kompleksą, o mums patiems kurstyti nerealias iliuzijas apie mūsų neklystamumą („jau aš tai niekada taip nedarau“).
Kas kaltas, kad vėluojame?
Neretai atrodo, kad mūsų vėlavimo priežastys susijusios išskirtinai su išorinėmis aplinkybėmis. Bet iš tiesų viskas ne taip paprasta, kaip kartais norėtųsi.
Ankstus rytas. Švelnus mamos balsas: „Mažyli, kelkis.“ Už dešimties minučių švelnumo balse jau mažiau, jaučiamos susierzinimo gaidos: „Ar mane girdi? Laikas keltis!“ Dar po kurio laiko: „Kiek galima kartoti? Greit kelkis!“ O galiausiai pasiekia desperatiškas šauksmas: „Dar nepabudai? Tyčiojiesi iš manęs? Aš dėl tavęs į darbą vėluoju!“ Ir taip diena iš dienos.
Daug kam iki kaulų smegenų pažįstamas paveikslas su „vargše“ mama ir „bejausmiu“ vaiku, kuris „nori, kad mamą atleistų dėl nuolatinių vėlavimų“. Ir dažnam neateina į galvą, kad vargšas čia – vaikas, o ne mama.
Viena tikrųjų mamos vėlavimo į darbą priežasčių – jos nenoras atsižvelgti į fiziologines, asmenines ir su amžiumi susijusias savo vaiko savybes ir atsisakyti savo interesų. Šiuo atveju vaiko nenorėjimo keltis priežasčių gali būti keletas: mažiau miegojo nei priklauso, miegojo pakankamai, bet prastai jaučiasi, miegojo pakankamai, jaučiasi gerai, bet nori atkreipti į save dėmesį, o gal tiesiog nenori eiti ten, kur ruošiamasi jį išsiųsti (į mokyklą, darželį ir pan.). Bet kuriuo atveju reikalingas mamos dėmesingumas, jėgos ir laikas, o svarbiausia – noras iki galo išspręsti šį klausimą, atsižvelgiant į tai, kad kitą kartą gali kilti kita priežastis, ir viską reikės pradėti nuo pradžių.
Mamos, kurios motinystę priima ne kaip prievolę, o vaikus – ne kaip bausmę ir naštą, paprastai gana sėkmingai tvarkosi su panašiomis situacijomis ir nedaro iš to problemos. Bet nemažai moterų mamomis tampa psichologiškai tam visiškai nepasiruošusios.
Joms paprasčiau vaiką laikyti „beširdžiu“ ir jam nurašyti visus negerumus, nei prisipažinti, kad tai mama nesusitvarko su savo funkcijomis. Joms įprasčiau rytą pradėti nuo skandalo ir visur vėluoti, teisintis „problemomis dėl vaiko“, nei vakare vaiką paguldyti anksčiau ar atrasti laiko aptarti jo santykius su kitais vaikais, mokytojais mokykloje ir pan. Neskubėkime smerkti, nes taip elgiamasi dažniausiai ne iš gero gyvenimo, be to, vengiama pripažinti, kad reikalinga pagalba.
Būtina kažką keisti
Ieškoti vėlavimo priežasčių ne savyje, o kituose – labai paplitęs sąmonės triukas. Būtent – triukas, gudrybė, o ne problemos sprendimas. Visiškai tikėtina, kad jūsų vaikas sunkiai prabunda arba lėtai valgo, sutuoktinis – ilgai ruošiasi, o močiutė mėgsta jau žengdama pro duris prisiminti, jog turi atlikti dar vieną skubų reikalą. Bet juk apie tai jūs jau seniai žinote!
Draugė telefonu sako „jau išeinu“, o iš tiesų ji dar lekia išsiplauti galvos, ir jums ne kartą teko susidurti su šiuo jos įpročiu. Bet vis tiek dauguma žmonių kiekvieną kartą tikisi, nepaisydami ankstesnės patirties, kad šiandien viskas bus kitaip – vaikas pats prabus ir greit pavalgys, dar net ir indus suplaus, ir t.t… Tokie žmonės kiekvienąkart patiria siaubingą nusivylimą gyvenimu, kuris jiems neteisingas („o juk kaimynės sūnus pats ir be žadintuvo pabunda!“), bet atsisakyti naiviai tikėti nė neketina.
Jei tik nustotume tikėtis, kad artimieji pagaliau taps „normaliais žmonėmis“, reikėtų keistis ir patiems: atsikelti anksčiau, duoti vaikui laiko prabusti ar pavalgyti neskubant, aiškintis santykius, nustatyti ribas… Tiesiog vengiame ieškoti išeities iš situacijų, kuriose įpratome būti arba kažką keisti savo stereotipinėse reakcijose, nes jos jau tapo automatinės. Lengviau, įprasčiau (vadinasi, ir patogiau) kaltinti kitus, kad pateisintume save.
Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
