Pasaulyje vis dažniau gerokai daugiau žmonių miršta negu gimsta. Vieni, kad tai pakeistų, siūlo remti daugiavaikes šeimas, didinti išmokas už antro vaiko gimimą ir pan. Tačiau esama šeimų, kurie nori turėti vaikų, bet negali. Pagal PSO (Pasaulinės sveikatos organizacijos) apibrėžimą, „bevaikėmis laikomos tos šeimos, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių, vykstančių vyro ar moters organizme, ar abiejų partnerių organizmuose, nepastoja net ir esant reguliariems lytiniams santykiams bei nenaudojant jokių apsaugos priemonių ilgiau nei 12 mėnesių, nors yra vaisingo amžiaus.“ Statistika skelbia, kad nevaisingumas kankina kas šeštą porą pasaulyje. Pastaraisiais metais nevaisingumas tampa vis dažnesnis…
Kodėl moteris negali pastoti ir išnešioti kūdikio? Nevaisingumas – tragedija ar bausmė, o gal už tai reikia dėkoti Dievui? Gal įsivaikinti? Kviečiame paskaityti pokalbį su pravoslavų universiteto Psichologijos fakulteto dekanu, dvasininku Andrejumi Lorgusu.
Nevaisingumas – tai išbandymas, bausmė, kryžius? Kaip sutuoktiniams reikėtų vertinti tai, kad jų šeimoje nėra vaikų?
Į tai reikia žvelgti su dėkingumu, kaip į Dievo valią. Bet nereikėtų pamiršti, kad labai dažnai nevaisingumo problemų šaknys slypi pačioje asmenybėje. Būtent apie tai reikia kalbėti, nes tai ištaisomi dalykai. Galiu papasakoti vieną istoriją. Vienoje šeimoje, kurioje sutuoktiniai vienas kitą myli, visi nėštumai baigdavosi persileidimais. O šeima gyvena gerai, nieko nestokoja. Šveicarų klinikos, geriausi gydytojai, psichologai – niekas nepadėjo. Tačiau priežastis buvo ne medicininė, o dvasinė. Ne paslaptis, kad dvasinė būsena veikia kūną, somatiką. Jei žmogus nervinasi – jam skauda širdį, pakyla spaudimas. Ir čia taip pat. Jei moteris nemyli vyro, slėpdama tai net pati nuo savęs, nenori vaikų, nesąmoningai jų bijo ar šiaip išgyvena kažkokią baimę, visa jos moteriška esybė užgniaužiama. Ir jei medicininiu požiūriu viskas gerai, moteris vis tiek nepastoja. Organizmas gali klausytis jos „pasąmoninės“ komandos. Toje šeimoje, apie kurią pasakojau, žmona pernelyg nepasitikėjo savimi: ji bijojo, kad neišnešios kūdikio, nemokės auklėti, padarys klaidų. Tačiau kiekvienu atveju veikia skirtingi dalykai. Sutuoktiniai dažnai nenori pripažinti, kad jie turi vidinių problemų ir tiesiog atlieka idealios šeimos vaidmenį. Priežasčių gali būti daugybė, tačiau visų jų pagrindas – nuodėmė. Žmogiška, šeimos, o neretu atveju – ir visuomenės.
Kaip žvelgiate į šiuolaikines medicinines technologijas, padedančias nevaisingoms poroms susilaukti vaikų?
Gydytis ar nesigydyti – tai ne dvasinis klausimas. Jeigu yra liga, reikia gydytis. Kitas reikalas – kaip ir kokiam tikslui naudotis šiuolaikinėmis technologijomis? Ar tai neišreiškia – išpildyti savo nepaprastą norą turėti vaikų bet kuria kaina? Manau, kad šiuo klausimu daugiausia problemų slypi galvoje, o ne kūne. Kaip antropologas ir psichologas turiu rimtą pagrindą teigti, kad dirbtinis apvaisinimas ir šiaip kiekvienas nenatūralus kišimasis į nėštumą neišvengiamai neigiamai paveikia vaikus ir sutuoktinius.
Antra, nereikia pamiršti apie tai, kad šiuolaikinės metodikos negali išvengti daugiavaisio nėštumo. Gydytojai paskui taiko redukciją, t. y. sunaikina „nereikalingus“ vaikus. Tai siaubinga procedūra.
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kaip išnešiojami ir kaip gimsta tokie vaikai. Man yra tekę krikštyti ketvertuko susilaukusią porą. Kiekvienas vaikelis buvo vos po 400 g. O tie, kurie sveria 800 g, laikomi dideliais. Tėvų šalia tokių naujagimių neprileidžia. Jie, žinoma, gal ateiti, bet prasmės iš to jokios. Tai gamyklinis cechas. Vamzdeliai, laideliai, gaudesys, vaikai inkubatoriuose apkloti vystyklais… Mano emocinė patirtis byloja, kad tai – pragaras. Tai „vaikų pragaras“. Ir mes jį sukūrėme. Bet žmonės, gydytojai ir seselės, ten dirbantieji – pasišventusieji.
Šiuolaikiniai prenatalinės psichologijos tyrimai rodo, kad vaikai atsimena viską, netgi to amžiaus, nors ir nesąmoningu lygmeniu, bet kūno-jutiminėje atmintyje tai išlieka. Ir šis gyvenimo periodas nepraeina be pasekmių: tai pasireiškia vėliau, neretai sunkiais somatiniais ir psichiniais susirgimais. Sutuoktiniai, kurie tai nulemia savo vaikams, turi prisiimti atsakomybę už jų sielas. Kaip dvasininkas ir kaip psichologas negaliu jiems to uždrausti, bet ir neraginsiu to daryti.
Gal tiesiog žmonės nori išbandyti visas galimybes?
Nevalia norėti vaikų bet kokia kaina. Tai asmenybės sutrikimas, nuodėmė, baimė. Būtent todėl – kad vaikai nėra santuokos ir žmogaus gyvenimo prasmė. Žmogaus gyvenimo prasmė yra jis pats, jo nemirtinga siela. Deja, sutuoktiniai labai dažnai vaikais nori „uždengti“ savo santykių spragas. Jie nori vaikų gimimo kaina išspręsti kažkokią savo santuokos problemą. O to daryti nevalia. Jei sutuoktiniai nemyli vienas kito, ginčijasi, nesugeba būti draugais, nesugeba palaikyti savo santykių, tai vaikų gimimas nieko neduos.
Taigi, vaikai – ne šeimyninių problemų sprendimo priemonė. Labai dažnai moterys siekia bet kokia kaina susilaukti vaikų, nes taip supranta savęs, kaip motinos, realizaciją. Tai melas ir apgaulė, nes tokiu būdu stengiamasi spręsti savo vidinę tuštumą ir nesavarankiškumą. Moteris kaip asmenybė save gali realizuoti kaip žmona, o ne kaip mama. Ir tik kaip žmona realizuotis kaip mama. Tapti mama netapus žmona – klaida. Ir vaikas – ne žaisliukas, jis gimsta ne mums.
Vaikai – ne daiktas, kurį būtų galima įsigyti kaip kokį automobilį ar kotedžą. Vaikų negalima įsigyti, tik – sutikti. Savo paties vaiko gimimas – tai susitikimas su nauja asmenybe, o ne tokio kaip aš reprodukcija. Taip, mano vaikas panašus į mane, jis kalba ir elgiasi panašiai kaip aš, bet jis yra kitas.
Kai vaikai užauga ir palieka namus, sutuoktiniai neretai pirmą kartą po 20–30 metų susitinka akis į akį. Ir kyla naujas konfliktas. Pasirodo, kad jie nustojo mylėti vienas kitą, patyrė pernelyg daug ginčų ir įžeidinėjimų. O juk tie metai turėjo būti patys geriausi santuokai. Subrendusi santuoka apima ir švelnumą, ir rūpinimąsi, ir draugystę, ir askezę, ir dvasinį artumą.
Po daugybės bandymų susilaukti patiems vaikų, daug sutuoktinių nusprendžia įsivaikinti. Ar tai tinkamas susiklosčiusios situacijos sprendimas?
Įsivaikinimo klausimas neišsprendžia svarbiausios problemos. Jei sutuoktiniai nusprendžia įsivaikinti vien dėl to, kad tiesiog turėtų bet kokia kaina vaikų – tai negerai. Aš manau, kad galima tik viena priežastis įsivaikinti – meilės gausa. Dvasininkų pareiga padėti sutuoktiniams suvokti, kodėl jie įsivaikina. Labai dažnai sakoma: vaikai kenčia vaikų namuose, reikia padėti. Toks pasakymas mane verčia suklusti, nes dažniausiai už šių gražių žodžių slepiasi žmogiškosios baimės, iš kurių svarbiausioji – nepasitenkinimas savo gyvenimu. Vaikams reikia padėti, bet tik ne taip. Įsivaikinimas – ginčytinas reikalas. Juk kiekvienas vaikas turi savo biologinius tėvus, savo motiną ir tėvą. Ir jie jiems reikalingi.
Aš tarnauju internate, kuriame labai daug vadinamųjų tėvų atsisakytų vaikų. Aš liudiju jums remdamasis savo daugiamete patirtimi, kad nuo pačių mažiausių iki didžiausių vaikų – visi jie ieško savo tikrųjų tėvų. Anksčiau galvojau: kam to reikia? Jiems nereikia susitikti su savo tikraisiais tėvais, vis tiek jiems neatleis, juos kaltins ir pan. Bet ne. Jie vaikams reikalingi. Gal tiesiog žinoti, kad yra mama ir tėvas, gal tiesiog išgirsti, kuo jie vardu.
Kai sutuoktiniai įsivaikina, jie labai dažnai tiems vaikams nori pakeisti tikruosius tėvus. O to daryti nereikėtų. Tarkim, užaugę vaikai gali turėti tam tikrų asmeninių problemų, dėl kurių kalti tikrieji tėvai, ir tai gali nulemti visą jų gyvenimą. O kai tėvai nori vaikams suteikti geresnių galimybių nei kad jie gautų vaikų namuose – tai jau sveika situacija. Ir, mano nuomone, kai kalbame apie įsivaikinimą, visų pirma svarbu su sutuoktiniais išsiaiškinti vidines priežastis – kodėl žmonės tai daro, kokie tai žmonės, ar jie supranta, kas yra šeima, tėvų ir vaikų santykiai. Žinoma, kiekvienas atvejis skirtingas…
Kaip galima padėti bevaikėms šeimoms iš dvasiškai?
Tam tereikia vienintelio – kad dvasininkai ir teologai nustotų kartoti tradicinę, bet abejotiną frazę, jog šeimos tikslas yra vaikai. Deja, tačiau susiklostė tokia tradicija, kad iš Evangelijos cituojame tik vieną frazę, jog žmona tik pagimdžiusi išsigelbės. Bet esama daugybės kitų pavyzdžių. Nemaža dalis biblinių porų buvo bevaikės ar ilgą laiką neturėjo vaikų. Ir ne Dievas juos dėl to teisė, o visuomenė.
Žinoma, tokiu atveju kyla klausimas – o koks yra šeimos tikslas? Labai daug tikinčių žmonių tvirtai įsitikinę, kad šeimos tikslas – vaikų gimimas. Ir seksualinių santykių pagrindas – naujos gyvybės užmezgimas. Mano nuomone, reikia kalbėti, kad vaikai yra santuokinių santykių pasekmė, bet ne prasmė. Vaikai yra ne tikslas, ne pagrindas, o vaisius, meilės vaisius.
Iš mano žiūros taško, šeimos prasmė – tai mažosios bažnyčios sukūrimas, kad „du taptų viena“. „Negerai žmogui būti vienam“ – tai bibliniai žodžiai, kurie nurodo kelią kiekvienam žmogui. Tačiau ir čia turime būti atsargūs, nes esama žmonių, kurie nesukurti santuokai. Todėl neturėtume pulti kritikuoti ir smerkti. O taip pat ir moters, kaip asmenybės, kelias nėra vien gimdyti vaikus ir būti namų šeimininke. Ji – asmenybė, turinti nuostabų ir paslaptingą savo gyvenimą.
Daug žmonių protu tai suvokia, bet vis tiek kenčia…
Taip. Ir moterys kenčia daug labiau. Joms galima padėti, jeigu jos sutiks pripažinti, kad santuokos prasmė – ne vaikai, o sutuoktinis. Ir kad svarbiausia – meilė, o ne pastojimas. Moters gyvenimo prasmė – ne vaikai. Juk kaip dažnai būna, kai žmonai-mamai užauginus vaikus jie palieka gimtuosius namus, ir ji jaučiasi, lieka palikta. Kaip dažnai moterims atrodo: „Aš tave auginau, o tu dabar mane užmiršai…“ Dvidešimt metų, auginant vaikus, pralekia taip greit, ir jiems užaugus moteris galvoja – o kas aš dabar? Mūsų gyvenimo prasmė esame mes patys. Vyrai mažiau kenčia dėl nevaisingumo, nes priimta manyti, jog tai ne jų užduotis. O iš tiesų dažnai būna atvirkščiai. Nevaisingumas labai dažnai ištinka dėl vyro, o ne dėl moters. Ir problemos dėl to taip pat gali būti psichologinės, fiziologinės ar dvasinės. Vyrai kenčia, tik, deja, daug rečiau tai pripažįsta, nesikreipia nei į dvasininką, nei į psichologą. Dažniausiai jie tiesiog eina pas gydytoją. Ir dar vyrai susikūrę mitą, jog gali užsimiršti apie tai darbe. 40–50 metų vyras dažnai pasiekia karjeros viršūnę, bet labai dažnai būtent šio amžiaus ir šioje situacijoje jie pasijunta kaip prie suskilusios geldos. Jie klausia savęs – kam aš visa tai perduosiu? Tėvystė vyrui – toks pat svarbus dalykas, kaip ir motinystė moteriai, nes vaiko gimimas – tai galimybė susitikti su savimi pačiu naujomis aplinkybėmis.
Tikrai toli gražu ne viskas mūsų gyvenimuose vyksta taip, kaip mes norime. Būna taip, kad Dievas atsiunčia vaikelį, kai tėvai jau to nesitikėjo. Aš tiesiog pasakyčiau, jog nereikia norėti vaikų. Kaip ir nereikia atsisakyti vaikų. Tai nuodėmė. Reikia tiesiog jų laukti. Laukti, kaip laukiama susitikimo su mylimu žmogumi. Žinoma, jog norisi, kad šeimoje būtų vaikų. Bet norėti reikia laukimo prasme, o ne siekimo bet kuria kaina. Ir vis dažnėjančios demografinės problemos šalyse – tik mūsų visuomenėje užsitęsusios ligos pasekmė. Ta liga – tai šeimos ir santuokos skilimas, griuvimas. Ligos simptomai – galimybių mylėti praradimas, įprotis gyventi „savo malonumui“, „imti iš gyvenimo viską“. Kol nepašalinsime šios ligos priežasčių, visos ekonominės ir administracinės priemonės bus neveiksmingos.
Pagal miloserdije.ru parengė Jurga Lūžaitė
Bernardinai.lt
