Kodėl Viduržemio jūros gyventojai valgo makaronus ir išlieka liekni? Malaizijos badžiai maitinasi maistu, gaunamu iš vandens, o Grenlandijos gyventojai inuitai minta beveik vien mėsa ir nesiskundžia sveikatos problemomis? Mitybos paslaptys atskleidžiamos žurnalo „National Geographic Lietuva“ rugsėjo mėnesio numeryje.
Kai kurie specialistai tvirtina, kad šiuolaikiniai žmonės turėtų grįžti prie akmens amžiaus valgiaraščio. Tokią išvadą jie padarė ištyrę, kaip kinta indėnų sveikata jiems pamažu atsisakant tradicinio valgiaraščio bei aktyvaus gyvenimo būdo ir imant mainyti miško gėrybes į cukrų, druską, ryžius, aliejų, taip pat vis dažniau į džiovintą mėsą bei konservuotas sardines.
Iki išsivystant žemdirbystei prieš 10 tūkst. metų visi žmonės maitinosi medžiodami, rinkdami ir žvejodami. Pradėję užsiimti žemės ūkiu, klajokliai medžiotojai rinkėjai buvo pamažu išstumti iš derlingiausių plotų ir išliko tik Amazonės miškuose, sausuose Afrikos žolynuose, atokiose Pietryčių Azijos salose bei Arkties tundroje.
„Kol kas medžiotojų rinkėjų tyrimai parodė, kad šių tautų niekada nekankino aukštas kraujospūdis, aterosklerozė ar širdies ir kraujagyslių ligos. Tai paskatino mintį, jog šiuolaikinė žmonių mityba, kuri panašėja milžinišku tempu, visiškai neatitinka to, ką per ilgus evoliucijos tūkstantmečius buvo įpratę valgyti protėviai. Tai, kad gyvename greitojo maisto pasaulyje būdami įkalinti akmens amžiaus kūnuose, paskatino pastarojo meto susidomėjimą paleolito laikotarpio mityba“, – rašo „National Geographic Lietuva“ žurnale spausdinamo straipsnio autorė.
Akmens amžiaus mityba „yra vienintelė mityba, idealiai atitinkanti mūsų genetinę sandarą“, įsitikinęs mitybos evoliucijos specialistas Lorenas Kordeinas. Ištyręs išlikusiųjų medžiotojų rinkėjų valgymo įpročius ir padaręs išvadą, kad 73 proc. šių bendruomenių daugiau kaip pusę visų kalorijų gauna iš mėsos, L. Kordeinas sudarė savo akmens amžiaus valgiaraštį, pagal kurį reikėtų valgyti daug liesos mėsos ir žuvies, bet derėtų vengti pieno gaminių, pupelių ir javų, t. y. produktų, kurie į žmonių mitybą pateko išradus kulinariją ir žemdirbystę.
Šios mitybos šalininkai tvirtina, kad valgydami tai, kuo kadaise maitinosi mūsų protėviai, galime išvengti civilizacijos atneštų negalavimų, kaip antai širdies ligų, aukšto kraujospūdžio, cukrinio diabeto, vėžio ir net spuogų.
Visa tai skamba labai patraukliai, bet ar tikrai valgiaraštis, kuriame yra tiek daug mėsos, tinka mums visiems? – klausia „National Geographic Lietuva“ žurnalistė.
Pavyzdžiai rodo, kad posakis „Esi tai, ką valgai“ ne visai tikslus. Teisingiau būtų sakyti „Esi tai, ką valgė tavo protėviai“. Priklausomai nuo genų žmogus gali misti pačiu įvairiausiu maistu, svarbiausia – nenukrypti nuo to, kuo mito protėviai.
Tyrimai rodo, kad čiabuvių bendruomenėms išmainius tradicinę mitybą ir aktyvų gyvenimo būdą į vakarietišką, apninka negandos. Pavyzdžiui, Centrinės Amerikos majai iki XX a. šeštojo dešimtmečio nė nenutuokė apie cukrinį diabetą. Tačiau ligos atvejų staiga pagausėjo perėmus vakarietišką mitybą, kurioje gausu cukraus. Sibiro gyvulių augintojai, kaip antai evenkai ir jakutai, nuo seno valgydavo daug mėsos, bet širdies ligomis beveik nesiskųsdavo. Padėtis pablogėjo ėmus sėsliau gyventi ir vartoti daugiau parduotuvėse perkamo maisto. O maistą iš parduotuvių valgantys cimaniai labiau linkę į cukrinį diabetą nei tie, kurie vis dar medžioja ir renka.
Visame pasaulyje populiarėjantis apdorotas maistas prisideda prie nutukimo ir su juo susijusių ligų epidemijos. Jei pasaulio gyventojai valgytų daugiau vietinių vaisių ir daržovių, šiek tiek mėsos, žuvies ir rupių miltų ir bent valandą per dieną mankštintųsi, mūsų sveikata būtų kur kas geresnė, o planeta galėtų lengviau atsikvėpti.
