Gudručio vaistinė

Sunkus sugrįžimas į gyvenimą (V). Apmokėti savo sąskaitas

Tęsiame pasakojimus apie sunkumus, kurie iškyla priklausomo žmogaus sveikimo kelyje. Sugrįžimas į gyvenimą yra sudėtingas procesas, kurį galima prilyginti naujo žmogaus gimimui. Šįsyk siūlome priminimą apie tai, kad, imdamiesi atsakomybės už savo gyvenimą, mes kartu imamės atsakomybės susitaikyti su praeitimi, o ne nuo jos pabėgti, slėptis.

Priklausomas žmogus vergauja ligai. Pavojinga tai, kad vergystė įpratina gyventi, permetant atsakomybę kitiems. Vergui nėra reikalo galvoti ir imtis atsakomybės, jis daro ne tai, ko pats nori ar jam reikia, bet tai, ko reikalauja šeimininkas – liga. Kai vergovė pradeda atrodyti nebe žadėtu rojumi, bet pragaru, išsivadavimas prasideda nuo sąžiningo pripažinimo, kad esi sukaustytas priklausomybės grandinėmis. Tik tai pripažinęs į tuos, kurie bando jas nuimti, gali žvelgti ne kaip į smurtautojus, bet kaip į išlaisvintojus, gelbėtojus. Problema ta, kad nuimti nuo vergo regimas grandines kur kas lengviau nei išvaduoti jį nuo neregimų pančių – emocinės nebrandos ir baimės gyventi, stovint ant savo kojų.

Sveikimas – tai mokymąsis būti atsakingam. Tai, be kita ko, reiškia, jog sveikstantis žmogus privalo prisiimti atsakomybę ir už tas žaizdas, kurias padarė, vartodamas kvaišalus. Dažnai tai nėra paprasta ir labai norisi brėžti riebų brūkšnį, sakant, kad „aš sirgau, buvau nepakaltinamas ir dabar esu visiškai naujas žmogus ir neteisinga reikalauti, kad naujas žmogus atsakytų už senojo nusikaltimus.“

Dalis tiesos tokiame teiginyje yra. Iš tiesų sveikstantis žmogus jaučia nuostabą ir baimę, kai prisimena vartojimo laikotarpį. Tačiau tiesa ta, kad praeitis mus veikia, lygiai kaip dabartį veikia ir mūsų ateities vaizdiniai. Jei sveikstantis priklausomas žmogus iš tiesų nori keistis ir elgtis kitaip, nei buvo įpratęs elgtis vartodamas, jis privalo ne pasislėpti nuo praeities dabartyje, bet susitaikyti su praeitimi, imtis gydyti tas žaizdas, kurias dar galima išgydyti. Įvairios skolos, padaryta materialinė žala ar net įvairūs nusikaltimai neretai tampa sunkia našta sveikstančiam žmogui. Kita vertus, drąsa prisiimti šią naštą yra būtina savivertės atstatymo prielaida.

Dar sunkiau prisiimti atsakomybę už tas dvasines, psichologines žaizdas artimiausiems žmonėms: sutuoktiniui, vaikams, tėvams, draugams. Deja, dažna situacija, kai priklausomas žmogus sveikimo pradžioje kuria nuostabias svajonių pilis, kaip viskas dabar gyvenime bus gerai, kokie nuostabūs bus santykiai su artimaisiais, tačiau šios svajonės netrukus įklimpsta realių santykių pelkėje.

Pirmiausia nepamirškime, kad priklausomybė yra visos šeimos liga, kuri pasireiškia santykių deformacijomis. Sveikstantis priklausomas žmogus, ypač jei ilgesnį laiką praleido reabilitacijoje, grįžęs stengiasi gyventi kitaip ir nustemba, kai aplinkiniai reaguoja ne taip, kaip tikėjosi. Dažniausiai priklausomi žmonės daugiausia skausmo sukelia būtent artimiesiems, ir tai veikia dabarties santykius. Labai norėtųsi, kad artimieji paprasčiausiai užmirštų tai, kas buvo, gyventų tarsi gyvenimas prasidėtų tik dabar. Tačiau vien noro paprastai nepakanka. Reikia laiko užauginti pasitikėjimą iš naujo. Reikia labai daug kantrybės, nes iš tiesų aplinkiniai dažnai reaguoja nekonstruktyviai. Jie turi išmokti, kad sveikstanti asmenybė yra savarankiška, turinti savo poreikius ir norus. Neretai to mokytis jiems nesinori ir situacija komplikuojasi, tampa sudėtingu iššūkiu sveikstančiam žmogui. Kita vertus, kiekvienas iššūkis mus tikrina ir brandina.

Tikrai nėra gerai, jei priklausomas žmogus toliau tęsia su artimaiaisiais „budelio – aukos“ žaidimus ir gyvena graužiamas nuolatinio kaltės jausmo. Tačiau jis turi padaryti viską, kas nuo jo priklauso, idant susitaikytų su praeitimi. Svarbiausia – jis turi labai nuoširdžiai paprašyti atleidimo visų tų, kuriuos išdavė, įskaudino, sužeidė. Jis turi išpažinti, kad įsisąmonino savo kaltę ir nori judėti toliau, nebenešdamas jos ant kupros. Jei praeityje įskaudinti artimieji negali atleisti, dera drąsiai aiškintis, kas jiems trukdo patikėti atsiprašymo nuoširdumu, kokio patvirtinimo jiems reikia ir po kurio laiko vėl bandyti.

Šioje vietoje gali labai trukdyti puikybė, tačiau būtina prisiminti, kad atleidimas yra vieninteliai santykių vaistai. Jie reikalingi visiems santykių dalyviams. Gali būti, kad, kaip pasirodys, nuoskaudos, žaizdos yra per didelės ir santykiai taip ir liks aklavietėje. Tai sudėtingas išbandymas, tačiau tai geriau nei grįžti į manipuliuojančių, nesąžiningų santykių raizgalynę, kur daug nutylėjimų, užslėpto pykčio.

Kalbant apie santykius, sveikstančiam priklausomui žmogui paprastai tenka ilgai mokytis gydytis emocinės priklausomybės, kuri būdinga absoliučiai daugumai žmonių, kurie vaduojasi iš kurio nors kvaišalo gniaužtų. Emocinę priklausomybę nesunku supainioti su meile ar harmoningais santykiais, tačiu tai visai kas kita. Ši priklausomybė nuo kitų žmonių išauga iš baimės ir trukdo dvasiškai augti.

Emocinė priklausomybė – tai dažniausiai neįsisąmonintas, reaktyvus elgesys, kai mūsų nuotaikų, savivertės ir net savijautos kriterijumi tampa mums reikšmingo žmogaus reakcijos ir vertinimai. Kitas asmuo (ar keli kiti asmenys) užima tą vietą, kuri anksčiau priklausomo žmogaus gyvenime teko kuriam nors kvaišalui. Sveikstančio priklausomo žmogaus ištikimybė, lojalumas kitam žmogui gali net žavėti, tačiau, deja, tai nėra auginantis savęs dovanojimo santykis, bet veikiau paradoksali pastanga gyventi ne savo „netikusį“ gyvenimą, bet veikiau būti kito, „kokybiškesnio“, gyvenimo priedėliu. Tokie santykiai gali šiek tiek laiko testis, tačiau galiausiai jie pradeda slėgti visus jų dalyvius, atsiranda vis daugiau paslėpto pykčio ir irzlumo.

Emocinės priklausomybės tiprdymas – tai dar viena iš praeities paveldėta sąskaita, kurią sveikstančiam priklausomam žmogui tenka apmokėti. Dauguma psichoterapeutų tvirtina, kad viena iš pirmųjų sveikstančio priklausomo žmogaus, kuris nori grįžti į visuomenę, užduotis – analizuoti savo reakcijas ir elgesio motyvus. Tapti emociškai brandžiam – tai išmokti, kad esame patys atsakingi už savo gyvenimą, pasaulėžiūrą, nuostatas, reakcijas į kitus žmones, tai, kaip išgyvename, nesėkmes. Dažnai sveikstantis priklausomas žmogus turi atkakliai mokytis stovėti ant savo dviejų kojų, ir tik tada galima kalbėti apie brandžius, auginančius bei harmoningus santykius.

Parengė Andrius Navickas

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE