Suaugęs žmogus kartkarčiais susimąsto, kokį kultūros renginį galėtų aplankyti. Derėtų nepamiršti ir pačių mažiausių, kuriuos ankstyva pažintis su menu galėtų paskatinti ne tik toliau juo domėtis, bet ir lavintų tiek estetinį pojūtį, tiek asmenybę apskritai.
Tačiau, kita vertus, retas kuris sąmoningai mąstantis ryžtųsi eiti bet kur, prieš tai išrankiai neįvertinęs, su kuo turįs reikalą, ar vartoti visa, kas aklai brukama. O kaipgi yra su vaikais? Ar jiems reikalingas teatras apskritai? Jei reikalingas, tai kokiais kriterijais vadovaujantis būtų galima apibrėžti teatro, skirto ikimokyklinio amžiaus vaikams, bruožus, skiriančius kokybišką teatrą nuo nekokybiško? Ar kuo nors skiriasi spektakliai, skirti, pavyzdžiui, vaikams nuo 0 iki 3 metų, ir spektakliai – nuo 5 iki 7 metų vaikams?
Bernardinai.lt skaitytojams siūlome trijų straispnių ciklą apie teatrą vaikams. Į įvairius klausimus atsako profesionalai: festivalio „Kitoks teatras vaikams“ organizatorė Jolita Balandytė, „Stalo teatro“ įkūrėja Saulė Degutytė, šokio teatro „Dansema“ įkūrėja Birutė Banevičiūtė, Vilniaus vaikų darželio „Šilagėlė“ muzikos mokytoja Vitalija Valavičienė, vaikų meninės studijos „Diemedis“ įkūrėja Rasa Dikčienė, Vilniaus „Lėlės“ teatro meno vadovas Vilmantas Juškėnas, režisierius ir dailininkas Rimas Driežis, teatrologė Viktorija Ivanova.
I ciklo dalyje kalbinamos festivalio „Kitoks teatras vaikams“ organizatorė Jolita Balandytė, Vilniaus vaikų darželio „Šilagėlė“ muzikos mokytoja Vitalija Valavičienė ir vaikų meninės studijos „Diemedis“ įkūrėja Rasa Dikčienė.
Šiemet sausio 15–20 dienomis Vilniuje jau trečią kartą vyko „Menų spaustuvės“organizuojamas tarptautinis vaikų teatro festivalis „Kitoks teatras vaikams“. Šiuo festivaliu buvo siekiama apimti spektaklius, skirtus pačioms įvairiausioms vaikų amžiaus grupėms.
„Stalo teatras“ taip pat pristatė naują spektaklį „Pasaka apie karalius“, kuriame buvo laukiami vos metų sulaukę žiūrovų. Penkiamečiai galėjo pasidžiaugti Klaipėdos lėlių teatro premjera„Raudonkepuraitė“ ir „Menų spaustuvės“ programoje „Atvira erdvė“pasirodžiusiu „Gaideliu pinigautoju“ (spektaklio autorius – Šarūnas Datenis, aktorius ir iliustratorius – Antanas Dubra).
Vyresnėliai taip pat turėjo iš ko rinktis: menininkų grupės „Žuvies akis“ interaktyvaus šokio spektaklį „VVV + V“ (6–11 m.), „šviežieną“ iš „Cezario grupės“ repertuaro – „Superagentas 000“ (6–12 m.).
Štai švedų trupė „Memory Wax“ ugdė meilę ekologijai spektakliu „Šiukšlės“ (7–12 m.), o jautrumą apskritai ugdė muzikinis spektaklis „Klinsj“ (autorė – Katja Brita Lindeberg), į kurį buvo kviečiami jau paauglystę perkopę žiūrovai – jaunimas nuo 15 m.
Ne veltui šis teatro festivalis buvo pasirinktas kaip atspirtis šiai publikacijai apie teatrą. „Kitoks teatras vaikams“ taikliai atspindi vieną iš teatro vaikams Lietuvoje tendencijų ir padeda išskirti esminius bruožus, galinčius padėti atskirti kokybišką teatrą nuo nekokybiško. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Uždavus festivalio organizatorei Jolantai Balandytei, galima sakyti, programinį klausimą apie festivalio pavadinime išskiriamą kitoniškumą, buvo atsakyta, kad: „Kitoks teatras vaikams“ nėra nei geresnis, nei blogesnis negu vadinamieji senieji klasikiniai spektakliai vaikams ir jaunimui. „Kitoks“, nes pagrindinis [jo] principas yra tas, kad, jeigu egzistuoja nematoma siena tarp žiūrovo ir scenos, ją bandoma [įvairiais būdais] ardyti. Vienas spektaklis labiau vaizduotę virpina, o kitas – interaktyvus, kai vaikai įtraukiami į procesą, tampa kūrybiški“.
Ar yra koks nors skirtumas tarp teatro vaikams ir ne vaikams?
Ne, nėra skirtumo. Aš manau, kadyra tiesiog teatras. Vienas jų yra paveikus suaugusiesiems, kitas – vaikams. Ar vaikams reikia teatro? Žinoma. Nes teatras pats savaime moko vaikus mąstyti. Aš pati labai džiaugiuosi, kad mano vaikai vaikšto į teatrą. Jis reikalingas. Kaip ir kodėl reikalinga knyga? Teatras – tai, mano manymu, amžinosios vertybės. Mes norime kartais atitraukti vaikus nuo televizijos, nuo kompiuterių, kad jie pamatytų visiškai kitą meną. Manome, kad kiekvienas žmogus turi mokėti skaityti knygas, kiekvienas ar bent dauguma žmonių turėtų vaikščioti į teatrą, nes tai yra kitoks menas.
Ar turėtų būti nurodyta, kokiai amžiaus grupei yra skirtas tam tikras spektaklis?
Mano manymu, amžiaus grupė, kiek įmanoma, turėtų būti apibrėžta aiškiau. Tada tikslingiau spektaklis pasieks vaiką, atėjusį į spektaklį, nes kiekvienas vaiko augimo etapas yra labai skirtingas. Aš nesakau, kad tai yra blogai, bet ką reiškia, kai spektakliai būna „visai šeimai“? Kad minutė skirta tėtei, minutė – mamai, minutė – vaikui? Aišku, jei spektaklis yra skirtas visai šeimai, matyt, yra tema, kuri po spektaklio aptariama kartu, kas [spektaklyje] yra blogai, kas – gerai.
Kas nustato, kokiai amžiaus grupei skirtas spektaklis?
Patys kūrėjai nustato. Šiuo požiūriu su lietuviais vyksta kova, kad šie pasakytų, kokiai amžiaus grupei [skirta], tada jie pamąsto ir tada maždaug sudėlioja. Būna, kad pasako, jog skirta vienai amžiaus grupei, o pamatai, kad iš tikro jai netinka. Nes jei maži vaikai nesupranta, vadinasi, blogai apibrėžta amžiaus grupė“.
Papasakoti apie tai, kaip šventes organizuoja Vilniaus vaikų darželis „Šilagėlė“, sutiko ten dirbanti muzikos mokytoja Vitalija Valavičienė.
Kaip Jums atrodo, ką vaikams turėtų duoti jiems kuriami spektakliai?“
Mano manymu, visų pirma spektakliai turi būti vaikams suprantami. Man patinka tie spektakliai, kuriuose vaikai įtraukiami į režisieriaus sugalvotą veiklą. Vertinant muzikiniu aspektu, visada malonu girdėti, kai spektaklio metu skamba lietuvių liaudies muzikos motyvai. Taip vaikai gali susipažinti su mūsų tautos istorija, liaudies tradicijomis.
Ar vaikai noriai įsitraukia į organizuojamus renginius darželyje?
Stengiamės, kad per pasirodymą kuo daugiau džiaugsmo būtų suteikiama patiems vaikams. Visi tikisi kuo geresnio rezultato, bet reikia nepamiršti to, kad jei vaiką kaip nors išgąsdinsi, pasakysi, kad čia darytų vienaip, o čia – kitaip, gali visiškai niekas nepavykti. Kol atrenkame, ką paruošti šventės pasirodymams, pirmiausia apsitariame su darželyje dirbančiomis auklėtojomis, ar būtent šis spektakliukas tinka mūsų vaikams, ar ne per sudėtingas šiai amžiaus grupei ir konkrečiam vaikui.
Pagrindinis mano, kaip muzikos mokytojos, tikslas, kad kiekvienas šventėje dalyvaujantis vaikas būtų laimingas ir džiaugtųsi savo pasirodymu. Prieš pradedant repetuoti, pakoreguojame spektakliuką taip, kad jis atitiktų kiekvieno vaiko poreikius. Mano vizija – išugdyti teatro lankytoją, kuris ir pats pajaustų, ką reiškia būti scenoje.
Kaip atsirenkate spektaklius, į kuriuos vesti vaikus? Kaip atskirti kokybišką teatrą nuo nekokybiško?
Šiuo metu pasirinkimas labai didelis. Prieš eidama į kokį nors spektaklį, labai gerai apmąstau, ar jis tinkamas vaikams, kokios vertybės jame atskleidžiamos. Man pačiai dažniausiai patinka klasika, tai – kas patikrinta laiko. Nežinau, ar drąsiai vesčiau vaikus į spektaklį, jei prieš tai pati nebūčiau jo mačiusi, ar bent jau nepasidomėjusi, apie ką jis. Norint, informacijos rasti galima, tai tikrai nėra problema.
Kompozitorė, vaikų meninės studijos „Diemedis“ įkūrėja, daugelį metų kartu su vaikais įvairiose erdvėse statanti spektaklius Rasa Dikčienė meną vaikams nušviečia kiek iš kitos perspektyvos. Ji papasakojo, kaip pati kuria spektaklius kartu su vaikais ir vaikams bei kaip galima paskatinti vaikus įsitraukti į kūrybinę veiklą. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kaip kai kurie darželiai organizuoja renginius.
Kodėl vaikai ir vaikams?
Kai pradedi dirbti su vaikais, pamatai, kokie jie yra kūrybingi, suvoki, kad, su jais kuriant kartu, galima daug nuveikti. Jų nestandartinis mąstymas, nesugadintas šablonų, įkvepia įvairioms idėjoms, kurias paskui visiems kartu (o svarbiausia ir patiems vaikams) labai smagu įgyvendinti. Dirbdama su vaikais ir rašydama jiems muziką, galiu pasitikrinti, kas jiems patinka, ar jiems smagu tai daryti. Vaikai yra patys nuoširdžiausi ir atviriausi kritikai, viską pasako.
Kai pradėjau kurti spektaklius „Diemedyje“, pajutau, kad negaliu kurti kartu su vaikais, su kuriais tenka bendrauti trumpą laiką. Pirmiausia reikia sukurti geranorišką, šiltą ir pasitikėjimu grįstą bendravimo ir bendradarbiavimo aplinką. Kai vaikai ateina tik į užsiėmimus, dažniausiai tampa ne kūrėjais, o mokytojų sugalvotų užduočių vykdytojais. Bet kai mokytojas su jais bendrauja visą dieną, kai mato jų kūrybines, žaidybines išgales, tai įkvepia mokytojo kūrybą priartinti prie vaikų interesų, polinkių.
Labai stengiamės, kad vaikai įsitrauktų į patį kūrybos procesą ir jaustųsi svarbiais spektaklio kūrėjais. Vaikai kuria įvairius garsus balsu ir instrumentais, aš juos įrašau ir sumontuoju, suteikdama tam tikrą muzikinę formą. Judesius šokiams jie kuria su šokių mokytoja, dailės pamokose gamina dekoracijas. Dalyvauja kuriant scenarijus. Mūsų spektakliuose scenoje pasirodo tik patys vaikai. Mokytojai lieka užkulisiuose.
Kokio amžiaus vaikai?
Vaikai nuo 2,5 iki 7 metų. O pastaruoju metu prie šių spektaklių kūrimo prisideda ir „Diemedžio“ pradinukai. Kadangi spektakliuose vaidmenys yra grupiniai, išnyksta asmeninė vaiko atsakomybė, jis nejaučia diskomforto, kad bus pastebėtas suklydęs, kad užmirš tekstą ir pan. Vaikų choreografija labai žaisminga, vaikai neprivalo skaičiuoti savo žingsniukų, muzikinių taktų, todėl gali sau leisti improvizuoti. Judesys yra pritaikytas prie muzikos, o muzikoje stengiamasi sudėti akcentus taip, kad vaikas galėtų orientuotis spektaklio veiksme ir laike. Kontrastingą muzikos pasikeitimą vaikai suvokia kaip ženklą naujiems judesiams. Mažesniems vaikams tai ypač aktualu, o vyresniems vaikams judesius galima labiau struktūruoti.
Svarbiausia, kad vaikams būtų aiški forma, jie žinotų bendrą spektaklio eigą. O tada natūraliai vaikai pradeda žaisti, improvizuoti spektaklio tema. Šiame kontekste jau net negalima kalbėti apie vis dar pasitaikančią vaikų „dresūrą“ repetuojant. Stengiamės, kad repeticijos netaptų rutina, todėl rengiame vadinamąsias „išdykusias“ repeticijas. Jų metu vaikai susikeičia vaidmenimis ir patys akivaizdžiai pamato ir įvertina savo įdirbį. Ypač smagu stebėti mažesniuosius spektaklio dalyvius, jie puikiai pamėgdžioja savo vyresnių draugų vaidmenis.
Pasiruošimas vaikų spektakliams „Diemedyje“ – tai ilgas ir lėtas procesas. Jame dalyvauja daug įvairių mokytojų – menininkų. Lėta pasiruošimo eiga leidžia išvengti streso, labiau atsipalaiduoti ir dalyvauti kūrybinėje veikloje. Taip pat ugdomas gebėjimas dirbti drauge, siekti bendro rezultato. Vaikai išmoksta ilgesniam laikui koncentruoti dėmesį, numatyti įvykius į priekį, suvokti spektaklio visumą. Ypač džiaugiuosi, kad spektaklyje turi galimybę dalyvauti įvairaus amžiaus vaikai. Mažesnieji mokosi iš vyresniųjų, o vyresnieji pagloboja mažesniuosius repeticijų ir renginio metu.
Idėjos spektakliams kyla iš vaikams aktualių temų. O šios temos apima gerokai daugiau klausimų, tai ne tik „kiškučiai“ ar „nykštukai“. „Diemedžio“ studiją lankančio vaiko mama pasakojo, kad nustebino savo kolegas, pasakiusi, jog jos vaikas per šv. Kalėdų spektaklį vaidins žemės drebėjimą. Spektaklių personažai – nestandartiniai ir netradiciniai. Pastebėję, kad vaikai frazeologizmus suvokia tiesiogiai (pavyzdžiui, ką reiškia „laiką užmušinėti“? – „sudaužyti laikrodį“), sukūrėme spektaklį „Bala žino“ apie žmogaus kūną, kurį apibūdino daug frazeologizmų: „per nugarą bėgioja skruzdėlės“, „mintys šauna į galvą“, „protas išeina pasivaikščioti“, „pilvas groja maršą“…
Kai kuriuose vaikų darželiuose galima pastebėti vieną problemą – tai pedagogų nepasitikėjimas vaikais. Rengiantis pasirodymams vaikų judesius sugalvoja ugdytojos, nepalikdamos vietos vaikų kūrybai. Paprastai iš vaikų reikalaujama tiksliai pakartoti judesius, o kad jie nesuklystų, pedagogai pasirodo kartu su vaikais kaip sufleriai. Tėvai ateina pasižiūrėti ne į pedagogą, šokantį scenoje, o į savo vaiką ir pamatyti tai, ko jis išmoko. Kai pedagogas stovi šalia, nesupranti, kiek vaikas yra savarankiškas, o kiek jis tik mėgdžioja. Mes pasitikime vaikais ir manome, kad spektaklio metu jie gali būti vieni scenoje. Tačiau lieka svarbūs vaikų saugumo klausimai, į kuriuos nuolat atkreipiame dėmesį repeticijų metu.
Suprantu, kad kartais iš darželių muzikos mokytojų reikalaujama daug ir greitai „padaromų“ renginių. Todėl kai kurie renkasi lengvesnį kelią – vaikams siūloma dainuoti „ant viršaus“ jau įrašytų populiarių kitų vaikų atliekamų dainų. Kita problema – apsiribojama vien pop stiliaus dainelėmis. Suprantu, kad jos smagios, bet šio stiliaus muzikos gausu vaiko aplinkoje. Ikimokykliniame amžiuje formuojasi muzikinis vaiko skonis, todėl reikėtų atsakingiau rinktis vaikams siūlomą muzikinį repertuarą: klasikinę, lietuvių ir kitų tautų tradicinę muziką, džiazą.
Kaip, Jūsų manymu, reikėtų atskirti meną, tinkamą vaikams? Ir kokiais kriterijais vadovaujantis jis turėtų būti vertinamas?
Svarbiausia, kad spektaklio kūrėjų santykis su vaikais turėtų būti nuoširdus. Vaikai greitai pajaučia bet kokį netikrumą, neprofesionalumą. Vyraujanti nuomonė, kad su mažais vaikais gali dirbti bet kas, atsispindi ir teatro trupėse, kurios atvažiuoja savo spektaklių rodyti darželiuose. Kitaip yra teatruose, kuriuose spektakliai statomi, galvojant apie vaikus. Aktorių gebėjimas improvizuoti, reaguojant į natūralias vaikų reakcijas, subtiliai įtraukti vaikus į veiksmą (nebūtinai tiesiogiai), estetinis scenos vaizdas yra labai svarbūs vaikui, nes vėliau jis tai, ką mato, imituoja ir įtraukia į savo žaidimus.
II šio ciklo straipsnyje, kitą trečiadienį, galėsite perskaityti „Stalo teatro“ įkūrėjos Saulės Degutytės ir šokio teatro „Dansema“ įkūrėjos Birutės Banevičiūtės mintis.
