Ką daryti socialiniame tinkle pastebėjus pažįstamo (ar nepažįstamo) asmens žinutę, kuri skamba it pranešimas apie ketinimą žudytis? Psichologai bei kiti psichikos sveikatos specialistai, suicidologai vieningai tvirtina, jog šiukštu nereikia į tai numoti ranka, idant nepaliktume krizę išgyvenančio žmogaus vienut vieno. Priešingai, svarbu jį nuoširdžiai išklausyti bei suteikti savalaikę pagalbą. Paprastas atviras pokalbis, pasak specialistų, tikrai gali išgelbėti žmogaus gyvybę.
Bendravimas keliasi į virtualią erdvę
Kaip akcentuoja Bendrojo pagalbos centro (BPC) specialistai, kai kuriuos įspėjamuosius ženklus galima užčiuopti ir socialinių tinklų paskyrose ar virtualiose pokalbių svetainėse, kur persikelia bendravimas su daugiau ar mažiau pažįstamais žmonėmis. Galvojantieji apie savižudybę gali dalintis niūrią būseną atspindinčiomis nuotraukomis ar mintimis. Pavyzdžiui, žmogus gali dalintis užuominomis, kad niekas nebeturi prasmės, viskas baigta, gyvenimas nieko nebevertas, taip pat jis gali tiesiog atsisveikinti su visais, prašydamas atleisti ar nepykti.
„Pažįstamas, su kuriuo yra tekę dirbti, kartą socialinėje erdvėje prirašė itin keistų žinučių. Be abejo, sureagavau ir pasiteiravau, ar gerai jautiesi. Nežinau, kiek tai yra pagalba, bet pro akis stengiuosi nepraleisti tokių dalykų. Iš tikrųjų reikia stebėti tokius ženklus, nes galbūt tokiu būdu yra kviečiamasi pagalbos. Gal tam žmogui jos reikia, tik netiesiogiai tai yra pasakoma“, – sako televizijos ir radijo laidų vedėjas Žygis Stakėnas.
Perskaito didelė grupė žmonių
Pasak Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėjos psichologės dr. Vaivos Klimaitės, ar žmogus išties yra ant savižudybės slenksčio, vien iš žinutės socialiniuose tinkluose spręsti sunku. Žinutėmis žmogus gali transliuoti ne norą numirti, bet tai, kad blogai jaučiasi emociškai, jog jį slegia ar kankina niūrios mintys.
„Visų pirma, pastebėjus įtartiną žinutę, galima užklausti, kaip žmogus jaučiasi. Jei prisipažįsta, kad laikosi nelabai gerai, tuomet galima pasiūlyti pagalbą. Galbūt užteks tik rekomenduoti, kur būtų galima kreiptis. Pavyzdžiui, pasiūlyti paskambinti emocinės paramos telefonais į Jaunimo ar „Vilties“ linijas ir panašiai“, – sako psichologė dr. Vaiva Klimaitė.
Arba galbūt jam būtų naudingiau nuvykti pas budintį psichologą Centro ar Antakalnio poliklinikoje. Arba kreiptis į Krizių įveikimo centrą. O jeigu paaiškėja, kad žmogus aktyviai svarsto apie savižudybę, galima iškviesti greitąją pagalbą arba jį palydėti į ligoninės priėmimo skyrių“, – sako specialistė, pridurdama, kad galimybių padėti žmogui išties yra nemažai, tereikia nelikti abejingam.
Pasak V.Klimaitės, nereikia manyti, kad savižudiškos mintys yra tik nekaltas noras gauti dėmesio ar būdas manipuliuoti kitais. Kaip nurodo specialistė, kalbos apie savižudybę bet kuriuo atveju rodo rūpesčius ir tai, kad žmogui yra ne viskas gerai.
Specialistė pabrėžia, kad socialiniuose tinkluose grėsmingą žinutę gali perskaityti didesnė grupė žmonių, kas yra tik geriau.
„Pamačius tokią žinutę, svarbu nepagalvoti, kad kas nors kitas nusiųs jam reikiamą informaciją, kur galima kreiptis pagalbos. Jei sureaguos penki žmonės, dar geriau“, – pabrėžė specialistė.
Kaip atpažinti grėsmės ženklus
Per pastaruosius metus savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja, tačiau jų vis dar įvykdoma triskart daugiau nei kitose Europos Sąjungos valstybėse.
Kaip sako Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro laikinai vedėjo pareigas vykdantis Rimantas Misevičius, itin svarbus gebėjimas atpažinti savižudybės rizikos ženklus.
„Vienas dalykas, jei yra aiškiai išsakytas savižudybės ketinimas. Pavyzdžiui, viskas atsibodo, man per sunku gyventi arba atsisveikinama ir visiems padėkojama, galima vienareikšmiškai suprasti apie ketinimą nusižudyti. Arba žmogus rašo, kad jis tik galvoja apie savižudybę, galbūt paties žodžio nevartodamas, – pasitraukti iš gyvenimo ar nutraukti šią kančią. Tai galima traktuoti įvairiai. Tad yra svarbus gebėjimas atpažinti savižudybės rizikos ženklus. Ypač Vilniuje yra pasiekiamos programos, skirtos bendruomenei ir visiems jos nariams, nepaisant, kokia yra jūsų profesija. Pavyzdžiui, yra vykdoma „safetalk“ programa. Tikrai rekomenduoju neilguose – vos keturių valandų – kursuose įgyti tokių žinių. Juk niekada nežinome, kokioje aplinkoje – darbe, asmeniniame gyvenime ar socialiniuose tinkluose – susidursime su savižudybės rizika“, – sako R.Misevičius.
Kaip nurodo specialistas, vienas labiausiai paplitusių mitų, kad jeigu paklausi žmogaus, ar šis galvoja apie savižudybę, jį gali dar labiau paskatinti prieš save pakelti ranką, nors yra visiškai priešingai.
„Yra didelė stigma kreiptis pagalbos arba kalbėti apie tai, kokia mano būklė, kad aš galvoju apie savižudybę, ypač kai ketinama nusižudyti. Tad, viena vertus, nesitikima sulaukti pagalbos, kartu jaučiama didelė gėda, pasimetimas, kad pats nesusitvarkau su problemomis, kaip reaguos kiti, tikriausiai būsiu pasmerktas. Taigi užduodami tiesioginį klausimą palengviname žmogui galimybę atsiverti ir išsakyti, ką jis galvoja iš tikrųjų. Leidžiame išsakyti net savižudiškas mintis galėdami išsiaiškinti, kokioje stadijoje yra žmogus, ar yra dar tik ketinimas, ar jis jau suplanavęs savižudybę, ar tai yra tik niūrios mintys be konkretaus ketinimo“, – sako R.Misevičius.
Jei pokalbio metu kyla įtarimas, kad žmogus jau yra save žalojęs ar ketina tai padaryti bei pavyksta išsiaiškinti jo buvimo vietą ar galimas savižudybės priemones, šią informaciją reikia kuo skubiau perduoti skubios pagalbos tarnyboms, paskambinus bendruoju skubios pagalbos numeriu 112.
Tuo atveju, kai nepavyksta sužinoti konkretesnių aplinkybių arba žmogus į žinutes, skambučius ar kitus bandymus su juo susisiekti nereaguoja, paskambinus numeriu 112 galima perduoti tiek informacijos, kiek turima, ir pabandyti į pagalbos procesą įtraukti kitus jį pažįstančius ir su juo bendraujančius žmones (šeimos narius, draugus, pažįstamus, socialinių tinklų draugus). Galbūt pastarieji turės ir pagalbos tarnyboms galės perduoti daugiau informacijos apie galimą žmogaus buvimo vietą.
Pašnekovas nurodo, kad itin daug naudingos informacijos, kaip prieiti prie tokio žmogaus, galima surasti specializuotoje svetainėje „Tu esi“, kuri skirta savižudybių prevencijai. Ten yra pateikta trumpa, kiek įmanoma glaustesnė informacija, instruktažas, kaip reaguoti vienu ar kitu atveju. Taip pat vertingų žinių galima pasisemti ir dviejų dienų savižudybių intervencijos įgūdžių mokymuose (ASIST), kurie skirti įvairių sričių specialistams: psichologams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams, slaugytojams, klasių auklėtojams, su jaunimu dirbantiems ir kitiems specialistams iš įvairių įstaigų bei organizacijų.
Ženklai:
Kalba:
Jaučiasi našta kitiems („Be manęs jums bus lengviau.“).
Jaučiasi kaip spąstuose („Vis tiek nieko nepakeisiu.“).
Nemato prasmės gyventi („Mano gyvenimas beprasmis.“).
Užuominos, kad jo (jos) greit nebus („Jeigu kartais man kas nors atsitiktų.“).
Patiria nepakeliamą skausmą („Negaliu vienas/viena to ištverti.“).
Nuotaika:
depresija,
interesų praradimas,
neviltis,
susierzinimas,
bejėgiškumas,
nerimas.
Elgesys:
Padidėjęs alkoholio ir (ar) vaistų vartojimas.
Savižudybės būdų (priemonių) paieška.
Demonstruojamas neatsargus elgesys.
Atsitraukimas nuo įprastos veiklos.
Nemiga (mieguistumas).
Brangių daiktų atidavimas.
Agresyvus elgesys.
Artimų žmonių lankymas, siekiant atsisveikinti.
Puslapio „Tu esi“ inf.
