Autorė yra psichologė ir psichoterapeutė.
Taigi – pakalbėkime apie mirtį… Nors visi sutiksite, kad mirtis yra neišvengiama ir visų mūsų gyvenimas kada nors baigsis, tačiau apie mirtį kalbėti ir skaityti nėra lengva. Todėl jaučiu jums didžiulę pagarbą, kad ryžotės skaityti šį straipsnį.
Gali būti, kad jūs straipsnį apie mirtį skaitote todėl, kad jau yra miręs vienas iš jūsų vaiko artimų žmonių, o gal mirė vaiko gyvūnėlis, o gal vaikas dar nėra išgyvenęs netekties, tačiau jūs galvojate: o ką reikėtų daryti, jeigu taip atsitiktų? Kaip kalbėtis su vaiku, kaip reaguoti, kaip padėti vaikui išgyventi sielvartą ir netekties sukeltą skausmą?
Daugybė tėvų jaučiasi nejaukiai, kai prie vaikų reikia pasakyti „mirė“ ar „miręs“. Tačiau vaikus žeidžia ne tiesa, o tiesos nutylėjimas arba iškraipymas. Todėl su vaikais privaloma kalbėtis apie mirtį, tačiau kaip tai daryti?
Kaip su vaiku kalbėtis apie mirtį?
Stebėkite gamtą. Pasivaikščiodami miške ar parke vaikui parodykite, kad rudenį medžių lapai nukrinta, tai reiškia- numiršta. Taip pat ir seni medžiai miršta- juos nupjauna arba jie patys nudžiūna ir nuvirsta.
Stebėkite mirusius gyvūnus. Kai eidami ar važiuodami pamatote nudvėsusį naminį gyvūną, paukštį ar žvėrelį- netempkite vaiko tolyn ir nebėkite nuo pokalbio apie tai, o atvirkščiai- paskatinkite vaiką prabiltį apie mirtį. Papasakokite, kad miręs gyvūnas (taip pat ir žmogus) nekvėpuoja, nevalgo, nejuda, jis taip pat nebegali kalbėti, svajoti, žaisti. Mirtis vaikui turi būti paaiškinama kaip negrįžtamas procesas, dėl to jokiu būdu nesakykite apie mirusį gyvūną (ar žmogų), kad jis miega, nes tada vaikas gali bijoti užmigti, gali neleisti miegoti tėvams, pastoviai eiti tikrinti, ar miegantys tėvai dar kvėpuoja.
Nuvykite į kapines. Kapinėse tikrai galite pradėti kalbą apie mirtį, papasakoti, kaip laidojami žmonės, kaip artimieji lanko ir prižiūri kapus, kam reikalingi antkapiai, kas ir kodėl ant jų būna parašyta.
Pasikalbėkite apie laidotuves. Jeigu miršta vaiko artimas žmogus, patartina vaikui sudalyvauti laidotuvėse. Tačiau prieš tai reikėtų vaikui paaiškinti, kas yra laidotuvės, kaip vyksta laidotuvių ritualas, kaip reikia elgtis šarvojimo salėje ir kapinėse, papasakoti, kad per laidotuves daugelis žmonių verkia ir tai yra normalu, nes jie liūdi dėl artimojo mirties.
Atsakykite į vaikų klausimus apie mirtį. Vaikai apie mirtį klausinėti pradeda labai anksti, dažnai dar nesusidūrę su artimųjų netektimi. Savo klausimais jie ieško gyvenimo prasmės, nori į kažką atsiremti ir gauti atsakymus, kurie garantuotų aiškumą ir saugumą. Būtinai atsakykite į šiuos klausimus, nes kitaip jie daugiau neišdrįs apie tai kalbėti. Į vaikų klausimus reikia atsakyti tiesiai, drąsiai ir nuoširdžiai. Pvz.: „Mama, kas bus, jeigu tu mirsi?“- klausia 6 metų mergaitė. „Na, aš tikrai dar nemirsiu…“- atsako mama. „Bet kažkada mirsi?“- nepasiduoda mergaitė. „Taip, mirsiu…“. „Tai tada aš liksiu viena?“- išsigąsta vaikas. „Ne, tu gyvensi su kitais suaugusiais. O su kuo norėtum gyventi?“- klausia mama. „Su tėte…O jeigu ir tėtė mirs? Na, tada gyvensiu su močiute ir seneliu, gal dar su krikšto mama, ir su teta…Su daug kuo galėčiau gyventi…“- nusiramina mergaitė.
Pasitelkite vaikų fantaziją ir vaizduotę. Paprašykite, kad vaikas papasakotų, kaip jis įsivaizduoja, kas būna po mirties. Pvz.: „Kur dabar yra mano mirusi močiutė?“- klausia 5 metų berniukas. „O kaip tu galvoji – kur ji?“- perklausia tėtė. „Na, man atrodo, ji dabar danguje, ji mus mato ir siunčia mums linkėjimus“. Kitas pvz.: „Kas bus, kai aš numirsiu? Ar mane gražiai palaidos?“- klausia 7 metų mergaitė. „Na, man atrodo, tu dar ilgai gyvensi…O kaip tu norėtum, kad tave palaidotų?“- klausia mama. „Kad būtų daug gėlių, grotų rami muzika, kad visi mano klasiokai man padainuotų. O aš iš dangaus viską matyčiau ir jiems pamojuočiau.“
Netektis…Kaip padėti vaikui ją išgyventi?
Kad ir kaip būtų liūdna ir sunku pripažinti- mūsų vaikai gyvenime patirs netekčių. Netektys gali būti labai įvairios: vieno iš tėvų ar abiejų mirtis, senelio (-ės) mirtis, brolio (sesers) mirtis, bendraklasio ar draugo mirtis, giminaičio, kaimyno, mokytojo, auklėtojo mirtis, augintinio mirtis. Bet kuri iš šių mirčių gali sukelti vaikui sunkius, kamuojančius jausmus: sielvartą, liūdesį, baimę, kaltę, pyktį, kančią, neviltį, bejėgiškumą…Vaikui vienam dažnai būna per sunku išbūti su šiais jausmais, todėl labai svarbu suaugusiojo palaikymas, supratimas, pagalba ir buvimas šalia.Taigi- kaip turi elgtis suaugę?
Nepalikite vaiko vieno. Labai dažnai po artimųjų mirties suaugę patys išgyvena didžiulę neviltį ir liūdesį, todėl vaikas tiesiog lieka pamirštas. Su vaiku būtina pasikalbėti, paaiškinti, kas atsitiko ir tiesiog būti kartu.
Leiskite vaikui išlieti jausmus. Mirus artimam žmogui normalu liūdėti ir verkti, todėl neraminkite vaiko, tegul išsiverkia ir išsiliūdi. Tose šeimose, kur po artimo žmogaus mirties šeimos nariai atvirai verkia, kalba apie liūdesį ir sielvartą- vaikai greičiau išgyvena gedulą, priima netektį ir su ja susitaiko. Taigi- nebėkite į kitą kambarį, jeigu pajusite, kad akyse kaupiasi ašaros- geriau paverkite kartu su vaiku.
Kalbėkitės apie praeitį. Paskatinkite vaiką papasakoti apie praeitį, kaip jis bendravo su žmogumi, kuris dabar mirė: ką jie veikdavo kartu, ar žaisdavo, ar būdavo, kad susipykdavo, kada džiaugdavosi, kur keliaudavo, kokie juokingi nutikimai jiems kartu nutiko, ar yra koks nors dalykas, už ką vaikas norėtų atsiprašyti mirusio žmogaus, ar yra kažkas, dėl ko vaikas pyksta ir pan. Lygiai taip pat pasidalinkite prisiminimais ir jūs patys.
Naudokite atsisveikinimo ritualus. Pasiūlykite vaikui parašyti atsisveikinimo laišką mirusiam žmogui, nupiešti piešinį, padaryti darbelį. Skraidinkite į dangų balionus su atsisveikinimo užrašais mirusiajam. Kartu su vaiku nueikite į bažnyčią pasimelsti, dalyvaukite mišiose. Nusiveskite vaiką į šarvojimo salę ir į laidotuves, nes būtent taip vaikas atsisveikina su mirusiuoju.
Pasitelkite pasakas, istorijas apie mirtį. Kartu su vaiku skaitykite arba pasakokite pasakas, istorijas apie mirtį. Papasakokite apie savo vaikystę ir jaunystę- kada ir kokias jums teko patirti netektis, kaip jūs su šia patirtimi tvarkėtės, kokius jausmus jautėte, kas jums tuo metu padėjo.
Leiskite vaikui žaisti. Neišsigąskite ir nedrauskite vaikui žaisti laidotuves- būtent per žaidimą vaikas išgyvena sunkius jausmus, susitaiko su netektimi. Žaisdamas vaikas gali užkasti lėles ar kitus žaislus smėlio dėžėje, gali pradėti verkti ar pykti.
Kuo mažiau suaugusieji stengsis mirtį ir sielvartą išstumti iš gyvenimo kasdienybės, kuo mažiau laikys tai tabu, tuo geriau vaikai susidoros su šia skaudžia patirtimi. Vaikai mažiau bijos, bus mažiau sutrikę, labiau pasitikės savimi ir aplinkiniais.
Straipsnis buvo išspausdintas žurnale „Mažylis“, 2008 m. Nr. 11
