Kiekvienas tėvas nori ir tikisi, kad jo vaikas užaugs laimingu žmogumi, mokės spręsti visas iškilusias problemas ir niekada nepalūš. Taip pat tėvai viliasi, kad vaikas nepasimes sudėtingoje, įtemptoje situacijoje, mokės suvaldyti stresą ir nepraras vilties. Bet ar tėvai išmoko vaikus įgūdžių, kaip spręsti problemas ir rasti išeitis? Ar parodo, iš kur pasisemti jėgų, stiprybės ir tikėjimo, kad vistiek viskas baigsis gerai?
Įdomiausia, kad žmogus yra gavęs iš gamtos puikių dovanų, kaip spręsti problemas ir suvaldyti stresą. Ir visas tas dovanas mes galime naudoti kiekvieną dieną, visai nemokamai ir be išankstinio pasiruošimo. Kūdikiai ir maži vaikai tuos gamtos duotus įgūdžius dažniausiai naudoja net nesusimąstydami, automatiškai, o paaugę dažnai pamiršta, kad savyje nešiojasi tokius nuostabius įrankius problemoms spręsti. Taigi- kokios tos gamtos dovanos?
Miegas. Gamta taip viską sutvarkė, kad žmogus nori nenori- turi miegoti. Vaikui miegas ypač svarbus, nes miegodamas vaikas ne tik pailsi, nusiramina, bet ir auga, stiprėja. Iškilus sunkumams ir apėmus stresui kartais labai svarbu išsimiegoti, o atsibudus problema atrodo ne tokia didelė arba visai jos nebelieka. Tėvai dažnai pastebi, kad nepamiegojęs ar per anksti pažadintas vaikas gali būti piktas lyg žvėriukas ir bet kokia smulkmena jį suerzins ir išves iš pusiausviros. Taigi kartais stresui malšinti reikia pasiūlyti vaikui pamiegoti, pagulėti, pasupti jį, padainuoti lopšinę.
Verkimas. Gamta davė žmogui galimybę išsiverkti. Ašaros gali būti ne tik liūdesio išraiška, bet jos kartais lydi džiaugsmą, pyktį, nerimą, susijaudinimą, nuostabą, baimę ir daugybę kitų jausmų. Tėvai neturėtų pamiršti, kad kai vaikas išsiverkia, jam palengvėja, atrodo, tarsi akmuo nuo širdies nukrito. Todėl kai vaikas yra apimtas streso, kai iškyla problema- tikrai nereikėtų nerimauti, jeigu jis verkia. Ašaros tarsi upė nuplauna nesėkmės skausmą, sušvelnina įtampą, palengvina problemų sukeltą krūvį.
Juokas. Žmogus yra apdovanotas humoro jausmu, jis moka pasijuokti ir iš savęs, ir iš sudėtingos, įtemptos situacijos. Kartais juokas suima tada, kai sukyla stresas, kai situacija pasidaro per rimta, įtempta. Todėl vaikai anksti susidomi anekdotais, mėgsta žiūrėti komedijas, nes kai galima pasijuokti net iš didelių problemų- jos nebeatrodo tokios rimtos. Tėvai turėtų pasitikrinti, ar jų namuose dažnai girdisi juokas, nes vaikai mokosi būtent iš tėvų- jeigu tėtė ir mama vaikšto susiraukę ir labai retai iš širdies juokiasi, tai ir vaikai neišmoks juoko panaudoti stresui sušvelninti.
Išsikalbėjimas. Žmogui yra duota bendravimo, kalbos dovana. Netgi maži vaikai, kurie dar nemoka kalbėti, sugeba puikiai parodyti, ko jie nori ir ką jaučia, visa tai jie išreiškia kūno kalba, neverbalika. Išsikalbėti galima ne tik tada, kai yra klausytojų, galima išlieti skausmą ir sunkumus dienoraščiui, galima kalbėtis su savimi, su žaislais, su gyvūnais. Pokalbis gali vykti akis į akį, gali būti paprastų ar elektroninių laiškų forma, lapeliai, kabinami ant šaldytuvo ar ant sienos, telefoninis pokalbis ar telefoninės žinutės. Kalbėtis galima žodžiais, piešiniais, simboliais. Todėl iškilus sunkumams ar stresui, vaikus reikėtų paskatinti išsikalbėti, išsilieti- ar žodžiais, ar kitais būdais.
Vaizduotė, fantazija. Visi žmonės turi vaizduotę, nes tai yra gamtos duotas gebėjimas. Tačiau ne visi moka naudotis vaizduote, kai reikia išspręsti problemą ar suvaldyti stresą. Vaikas gali pasitelkti vaizduotę, kai laukia sunkus, sudėtingas įvykis- mintyse jis gali įsivaizduoti, kaip tas įvykis praeis, kaip jis gerai ir sėkmingai baigsis. Taip pat galima vaizduotėje pasikalbėti su žmogumi, kurio pasiilgai, bet jo šalia nėra, galima jam išsipasakoti, pasiguosti ir įsivaizduoti, kaip jis nuramina, palaiko. Vaizduotė gali padėti kurti svajones, o svajonės suteikia vilties ir mažina stresą. Vaizduotėje galima sumažinti problemą ir paversti ją, pavyzdžiui, mažyte muse ar skruzdėlyte, tada ir problemos keliamas stresas taps mažesnis.
Problemos analizavimas. Žmogus yra apdovanotas sąmone, sugebėjimu į problemą pažvelgti iš šalies, analizuoti susidariusią padėtį. Todėl vaikus galima išmokyti iškilus sunkumui išanalizuoti pliusus ir minusus, sugalvoti keletą problemos sprendimų, išeičių, pažinti nerimo šaltinius ir užbėgti jiems už akių. Pavyzdžiui, jeigu vaikas patiria stresą nepažįstamų žmonių kompanijoje, galima iš anksto su vaiku aptarti, kaip jis elgsis, kai nueis į tą vietą, ką norės ten veikti, kur galės ramiai, vienas ar su tėvais pabūti, jeigu jam bus nejauku tarp žmonių.
Veiksniai, lemiantys atsparumą stresui
Yra keletas veiksnių, nuo kurių priklauso žmogaus reagavimas į iškilusias problemas, mokėjimas su jomis tvarkytis, streso valdymas.
1. Temperamento tipas. Dažnai stipriai ir emocingai į problemas ir stresines situacijas reaguoja tam tikrų temperamento tipų vaikai: melancholikai ir cholerikai, nes jiems būdingas emocinis nestabilumas, jausmų proveržiai, impulsyvumas. Temperamento tipas yra įgimtas, todėl pakeisti jo nepavyks, bet galima sušvelninti jo pasireiškimą. Tačiau svarbiausia prisiminti, kad vaikas yra toks, koks yra ir nenorėti iš jo padaryti kažkokį kitą, geresnį ar ramesnį vaiką. Būtent tokius vaikus reikėtų kuo anksčiau išmokyti įvairių atsipalaidavimo, nusiraminimo būdų- giliai pakvėpuoti, paskaičiuoti iki 10, užsiimti menine, sportine veikla, taip pat naudoti visus aukščiau paminėtus būdus, kuriuos dovanojo gamta.
2. Tėvų, kitų suaugusiųjų auklėjimo sistema. Dažnai jautriai ir perdėtai stipriai į stresą reaguoja tie vaikai, kurie auga tokiose šeimose, kur į problemas ir sunkumus perdėtai reaguoja ir tėvai. Tose šeimose tėvai dažnai pernelyg rūpinasi vaiku, neadekvačiai nerimauja dėl jo, vaiką lepina, daro už jį tai, ką jis jau pats moka padaryti, visaip saugo jį nuo sunkių jausmų: liūdesio, pykčio, kančios, baimės. Tokiems tėvams reikia patiems išmokti tvarkytis su savo stresu ir nerimu, o tik po to tikėtis, kad su įtampa išmoks susitvarkyti vaikas.
3. Stresinių įvykių dažnumas, intensyvumas. Būna tokių periodų, kai vaiką užklumpa keli stresiniai įvykiai paeiliui, pavyzdžiui, vaikas pradeda lankyti darželį, beveik tuo pačiu metu mama tampa nėščia ir laukiasi kito vaiko, sumažėja šeimos pajamos ir kyla įtampa namuose ir t.t. Tada vaikas natūraliai į tokių įvykių gausą reaguoja stresu ir perdėtu jautrumu. Todėl labai svarbu bent jau suvaldyti tuos įvykius, kurie pasiduoda žmogaus jėgoms: jeigu šeima planuoja kraustytis gyventi į kitą vietą, tai gal galima palikti vaiką lankyti tą patį, jau įprastą darželį, kad nebūtų dvigubo streso. Jeigu tėvai žino, kad artėja įtemptas ir pilnas pokyčių gyvenimo periodas, tai reikėtų iš anksto apie tai pasikalbėti su vaiku, jį paruošti, perspėti.
4. Tikėjimas Dievu ar kita viršasmenine jėga. Yra surinkta nemažai duomenų, kad tos šeimos, kuriose tikima Dievu, lengviau ištveria sunkias situacijas, geriau tvarkosi su stresu. Taigi jeigu tėvai nėra tikintys, bent jau su vaiku reikėtų pasikalbėti, ką jis galvoja apie Dievą, angelus ar kitas mistines, dvasines jėgas. Vaikai iš prigimties yra religingi, tik kartais jų tikėjimas paremtas vidiniais išgyvenimais, fantazijomis, svajonėmis, o ne mums įprastais įsitikinimais apie Dievą ir bažnyčios lankymą. Taip pat labai svarbu įpratinti vaiką prašyti pagalbos – ar Dievo, ar angelų, nes kai vaikas tiki, kad yra aukštesnė jėga, kuri gali padėti sunkią akimirką- jis daug lengviau susitvarko su stresinėmis situacijomis ir net su sunkiomis traumomis ar krizėmis- pavyzdžiui, artimųjų žmonių mirtimi.
O pabaigai norėčiau pacituoti Rytų išmintį: „Iš padėties be išeities yra mažiausiai trys išeitys“…
Psichologė, psichoterapeutė Rosita Pipirienė
Tel. nr. 8-685-15118
