Tyrimo autorių teigimu, norėdamas geriau įtikinti tuo, ką sako ar žino, žmogus turi smiliumi į ką nors rodyti.
Ypač šio gesto poveikis pastebimas tarp mažamečių. Tyrėjai išssiaiškino, kad kad suaugusieji keturmetį gali lengvai įtikinti, tuo, ką sako ar žino, jei tuo metu ištiesia rodomąjį pirštą ir tarsi kažką rodo. Ši gudrybė galioja net tuomet, kai visi kiti faktoriai tam prieštarauja, rašo msn.com.
„Vaikai buvo linkę patikėti žmogumi ir jo žiniomis vien dėl jo atliekamo gesto“, – tvirtino viena iš tyrimo autorių Carolyn Palmquist.
Ši tyrėja su savo kolege Vikram Jaswalfound paprašė 48 ikimokyklinio amžiaus vaikučių pažiūrėti keletą vaizdo klipų, kuriuose vaidino 2 moterys, buvo sustatyti keturi apversti puodeliai ir kamuoliukas. Visuose vaizdo klipuose viena moteris „slėpė“ kamuoliuką po kuriuo nors puodeliu, apie tai garsiai pasakydama savo mažiesiems žiūrovams.
Kita moteris vaizdo klipuose buvo užsirišusi akis ir nusisukusį į sieną, kad nieko nematytų.
Moteris, slėpdama kamuoliuką po vienu iš puodelių, pastatydavo barjerą, žiūrovams užstojantį vaizdą, kad šie negalėtų matyti, po kuriuo puodeliu paslėptas kamuoliukas. Paslėpus barjeras būdavo nuimamas, o kita moteris atsisukdavo ir nusiimdavo akių raištį.
Ši filmukų pradžia visur būdavo tokia pati, tačiau tolimesnės variacijos vaizdo klipuose skyrėsi. Viename filmuke, paslėpus kamuoliuką po puodeliu, abi moterys atsisėdo, pasidėjusios rankas ant kelių. Kitame klipe, abi moterys suimdavo po vieną pasirinktą puodelį. Galutiniame variante kiekviena moteris pirštu parodydavo į kurį nors puodelį. Vaikų buvo paprašyta atsakyti, kuri, jų nuomone, moteris žinojo, kur yra paslėptas kamuoliukas.
Kai klipuose moterys sėdėjo susidėjusios rankas ant kelių arba suimusios po puodelį, dauguma vaikų atsakė teisingai – kad moteris, žinanti, kur paslėptas kamuoliukas, yra ta, kuri jį ir paslėpė. Vis dėlto vaikų to paties pasiteiravus po klipo, kuriame abi moterys rodo pirštu į kurį nors puodelį, keturmečių nuomonės visiškai išsiskyrė – pusė jų manė, kad kamuoliuko buvimo vietą žino viena, o kita pusė – kita moteris.
Vaikai manė, kad dama, užsirišusi akis raiščiu ir nusisukusi į sieną, kažkokiu kitu būdu sužinojo kamuoliuko paslėpimo vietą. Antraip, kodėl gi ji rodė pirštu? Vaikystėje mažamečiai, pamatę į ką nors rodant pirštu, šį gestą sieja su mokymu ir mokymusi, tad ir išgirstą informaciją bei jos teikėją vertina kaip patikimą šaltinį.
Nors suaugusieji tokios klaidos kaip keturmečiai greičiausiai nepadarytų, tačiau ir jiems rodymas pirštu lieka reikšmingu gestu. „Suaugę mes dažnai rodome pirštu, kai norime sustiprinti įspūdį tam, ką sakome, arba norime pasakyti ką nors itin svarbaus“, – tvirtino tyrimo bendraautorė C. Palmquist. – „Mes intuityviai jaučiame, kokį poveikį šis gestas turės aplinkiniams“.
Be to, tyrime atskleidžiama, kad nors Vakarų kultūroje labiausiai paplitęs rodymas smiliumi, kitose kultūrose pastebėtas panašus reiškinys, kai naudojamos alkūnės, smakras ar kiti pirštai.
