Psichoterapeutas Richardas Cohenas (JAV), anksčiau buvęs homoseksualus, jau daugelį metų padeda kitiems įveikti potraukį tai pačiai lyčiai. Jis netiki, kad moksliškai galima įrodyti, jog gimstama homoseksualiais. Savo knygoje „Gay Children, Straight Parents“ („Homoseksualūs vaikai, heteroseksualūs tėvai“) jis rekomenduoja tėvams priimti moterišką savo sūnų pasaulį, kaip ir motinoms – vyriškąją savo dukterų pusę. „Ir pamatysite, kaip šie vaikai natūraliai grįš prie lytinės orientacijos, atitinkančios jų lytį“, – sako jis.
Teigiate, kad homoseksualumo „gydymas“ nėra gydymas ligos. Tai reiškia pagalbą žmogui geriau išgyventi savo lytiškumą.
Iš tikrųjų. Esama įvairių priežasčių, kodėl kai kurie žmonės jaučia potraukį tai pačiai lyčiai. Taigi, jei padėtume jiems nustatyti tas priežastis, o po to išspręsti kiekvieną jų, po to jiems nebereikėtų kentėti homoseksualių patirčių. Mes bandome padėti jiems tai išspręsti ir tapti laisviems.
Kuo remdamiesi teigiate, kad iš prigimties žmogus yra heteroseksualus?
Paprasčiausia biologija, kuri atskleidžia, kad vyrai ir moterys fiziniu aspektu tarpusavyje tobulai dera. Nė vienas negimsta homoseksualus heteroseksualioje poroje. Mes žinome, kas lemia homoseksualumą, todėl galime šių priežasčių išvengti. Mano knygoje yra išdėstyta 12 principų, kuriais vadovaudamiesi tėvai gali padėti savo homoseksualiems vaikams pasikeisti arba tokiems netapti, kadangi biologiškai mes esame sukurti būti heteroseksualūs.
Neseniai vienoje JAV televizijos pokalbių laidoje buvo teigiama, kad jau dvimetis ar trimetis gali suvokti, kad jo lytinė orientacija skirtinga nuo jo lyties. Ką manote apie tai?
Aš, kaip psichoterapeutas, pastebėjau ir skaičiau mokslinėje literatūroje, kad jei vaikas vystosi ar elgiasi ne pagal savo lytį, tai reiškia, kad berniukas labai moteriškas, o mergaitė itin vyriška. Mes atradome, kad tokio vaiko giminėje jau ankstesnėse trijose kartose tėvo ir sūnaus ryšys neegzistavo arba buvo labai silpnas. Tas pat galioja ir mergaitėms. Taigi, trumpai tariant, genetiškai tokie vaikai negimė homoseksualūs ar translyčiai.
Evangelijoje pagal Joną mokiniai paklausė Jėzaus, kas kaltas, kad žmogus gimė aklas. O Jėzus atsakė, kad nei jis, nei jo tėvai. Tačiau jis gimė aklas dėl to, kad per jo ligą galėtų apsireikšti Viešpaties malonė.
Todėl vaikai, kurie elgiasi priešingai savo lyčiai, yra tarsi palaiminimas, kad būtų atkurti ryšiai jų šeimose. Jei mažas berniukas mėgsta žaisti su Barbėmis, jo tėvas turėtų įsitraukti į vaiko pasaulį ir paklausti jo, kodėl šiam patinka lėlės. Berniukas galbūt pasakys, kad jam patinka jų šviesūs plaukai, rožinė suknelė, aukštakulniai… O tėvas turėtų jį priimti, įsijungdamas į berniuko emocinį pasaulį, kad šis pasijustų tėvo mylimas toks, koks yra. Po to tėvas turėtų pakviesti berniuką į vyrišką pasaulį, kur jie abu žaistų su berniukiškais žaislais ar užsiimtų labiau vyrišku sportu.
Tėčiai, kurie dalyvauja moteriškame savo sūnų pasaulyje, ir mamos, kurios tą patį atlieka savo dukterų vyriškame pasaulyje, pastebės, kad jų vaikai natūraliai grįš į savo lytinę orientaciją, sutampančią su jų lytimi. Taip bus panaikintas minėtas paskutinių trijų kartų „prakeiksmas“, kuriose būta menko ryšio tarp sūnų ir tėvų bei tarp motinų ir dukterų.
Teigiate, jog pats buvote homoseksualus. Ar jautėtės nejaukiai, praktikuodamas tokius santykius?
Gyvenau gėjaus gyvenimą daugelį metų. Turėjau keletą „vaikinų“, su vienu drauge gyvenau trejus metus. Aš buvau auginamas kaip žydas, o mano paskutinis „vaikinas“ buvo katalikas, mylintis Jėzų. Jo dėka aš taip pat pažinau ir pamilau Jėzų ir suvokiau, kad Dievas veikia stebuklingais būdais. Kartą Biblijoje mes perskaitėme, kad Dievui nepatinka homoseksualus elgesys. Aš dėl to labai nusiminiau, nes nenorėjau liautis taip elgtis. Vėliau nusprendžiau atsisakyti lytinių santykių. Atsiverčiau į katalikybę ir paprašiau, kad Dievas pašalintų mano homoseksualius jausmus. Devynerius metus laikiausi celibato, o tada sutikau savo būsimą žmoną ir ją vedžiau, bet tai buvo pragaras, todėl, kad aš dar nebuvau įveikęs savo potraukio tos pačios lyties asmenims. Aš tik jį užgniaužiau.
Ieškojau informacijos, kursų, seminarų, psichoterapeutų, kunigų visame pasaulyje, kurie man galėtų padėti. Tačiau nė vienas nesuprato viso šios problemos sudėtingumo. Tai buvo prieš 31 metus. Tai buvo labai skausminga man, ir atsiėjo labai daug laiko, kol suvokiau, kodėl mane traukia ta pati lytis. Taip pat supratau, kad visus tuos metus aš meldžiausi neteisingai, nes prašiau Dievo: „Panaikink mano homoseksualius jausmus.“ Tačiau iš tiesų man reikėjo melstis kitaip: „Viešpatie, atskleisk man mano homoseksualių jausmų prasmę. Kodėl aš juos turiu.“
Atsitiko taip, kad Šventoji Dvasia vieną po kitos man atskleidė priežastis, kodėl mane traukė tos pačios lyties žmonės. Taigi savo terapijoje ėmiau gvildenti šiuos klausimus ir patyriau heteroseksualių vyrų psichoterapeutų pritarimą bei prielankumą. Tada mano homoseksualūs impulsai išnyko. Paklausiau Dievo, ko jis iš manęs nori, ir supratau, kad turiu grįžti į koledžą, įgyti psichologijos laipsnį ir bandyti padėti kitiems, jaučiantiems nepageidaujamą potraukį savajai lyčiai, bei pagelbėti jų šeimoms. Tai buvo prieš 27 metus. Taigi, pastaraisiais metais kaip psichoterapeutas aš padėjau tūkstančiams žmonių, kenčiantiems nuo nepageidaujamo potraukio tai pačiai lyčiai, jiems tapti heteroseksualiais.
Pastaraisiais metais daugelis žmonių teigia, kad jie tapo homoseksualais dėl politinio ir žiniasklaidos dėmesio išsivysčiusiose šalyse. Ką manote apie tai?
Judėjimo už gėjų teises istorija prasidėjo JAV 1960-aisiais, sekdama pilietinių teisių judėjimu. Kadangi homoseksualūs asmenys buvo atstumti savo šeimų, bažnyčių bei visų kitų. Taigi natūralu, jog jie jautėsi įžeisti bei įskaudinti, todėl susivienijo ir susitarė dėl strategijos, kaip tapti priimtiems kitų.
Kad ir kur tik nuvyktumėte, gėjų aktyvistai bando sutrukdyti jūsų veiklai. Ar nemanote, kad homoseksualūs asmenys bijo jūsų, todėl bando apriboti jūsų žodžio laisvę?
Homoseksualų judėjimas yra tarsi pastatas ant dviejų kolonų. Viena jų – tai pasakymas, kad mes gimėme homoseksualūs, o kita – kad dėl to mes negalime pasikeisti. Aš, kaip buvęs homoseksualas, susituokęs ir turintis tris vaikus, dirbau psichoterapeutu 25 metus ir padėjau daugybei žmonių, todėl galiu tvirtinti, kad moksliškai negalima įrodyti, jog žmonės gimsta homoseksualūs. Todėl pasikeisti įmanoma, tačiau tai griauna homoseksualų judėjimo „pastatą“. Dėl to jie manęs ir nekenčia.
Esate sakęs, kad turime gerbti pasirinkimą tų, kurie nori toliau likti homoseksualūs. Ar jums kada tekę dirbti su žmonėmis, kurie buvo verčiami tapti heteroseksualūs prieš savo valią?
Ne, mes nekonsultuojame tokių žmonių. Jei tėvai atveda vaiką turėdami tokį tikslą, mes dirbame su tėvais, bet ne su vaikais. Tai – šeimos problema, susijusi su visais jos nariais. Jei tėvai pasikeičia, keičiasi ir vaikai.
Trumpai papasakokite, kas sudaro jūsų terapiją.
Trumpai tariant, yra trys žingsniai, siekiant įveikti šį nepageidaujamą potraukį. Pirmasis – atrasti, nustatyti ir suvokti priežastį, lemiančią šią tendenciją. Po to – išspręsti, gydyti ir priimti kiekvieną pastarųjų priežasčių. Trečia – vyras gėjus turi būti gydomas heteroseksualaus terapeuto vyro. Tai reiškia, kad jis turi jaustis jo mylimas ir priimtas toks, koks yra. Tas pat galioja ir kalbant apie homoseksualias moteris, kurios turi patirti, kad heteroseksuali moteris terapeutė jas myli ir priima besąlygiškai. Kai atliekami šie trys žingsniai, homoseksualūs jausmai susilpnėja ir pradeda atsirasti heteroseksualūs.
Mes, kaip žmonės, visi siekiame visaverčio, prasmingo gyvenimo. Ar nemanote, kad tai – pagrindinė priežastis ieškoti naujų būdų pasiekti šiam tikslui?
Potraukis tai pačiai lyčiai yra problemų šeimoje, aplinkos ir temperamento sąveikos pasekmė. Kitas dalykas – nė vienas nepasirenka potraukio savo lyčiai. Tai – žaizdų ir poreikio būti mylimam rezultatas. Žmonės turi turėti viltį pakeisti savo potraukį tai pačiai lyčiai ir tapti heteroseksualūs, kadangi tai yra įmanoma. Tai – pasirinkimo laisvė: toliau eiti šiuo keliu ar išbandyti galimo pasikeitimo kelią. Tai priklauso tik nuo tavęs paties.
Pagal www.aleteia.org parengė Jurga Žiugždienė
