Ditel

Pavydas: nemalonu patirti, nelengva atsikratyti

Krikščionybės tradicijoje į pavydą žvelgiama kaip į vieną iš septynių didžiausių ydų, trukdančių siekti šventumo. Nors šiuolaikinėje visuomenėje šis sudėtinis jausmas nebėra demonizuojamas, tačiau jis vis tiek nemėgstamas ir greičiau bus priskirtas kaimynui nei atpažįstamas savyje. Šiaip jau pavydo savo noru niekas nesirenka, tad būtų teisingiau užjausti, o ne smerkti nuo jo kenčiančius žmones.

Juk kur kas dažniau pavydas graužia patį pavyduolį, nei šis imasi atvirai kenkti asmeniui, kuriam dėl ko nors pavydi. Vis dėlto retokai pasitaikantys kerštingojo pavydo atvejai nuskamba labai plačiai bei patraukia daugelio dėmesį. Kur čia neprisiminsi klasikiniu aklo ir žiauraus pavyduolio prototipu tapusio Viljamo Šekspyro Otelo. Panašių įvaizdžių veikiami kai kurie žmonės pavydą iki šiol laiko neišvengiamu meilės palydovu, tuo pateisindami pavydžios meilės aukas.

Sugrįžkime prie asmeninių nuostolių, kurių patiria pavyduoliai. Pavydas apjuodina mūsų mintis, sugadina nuotaiką, atima ūpą ką nors daryti. Jis verčia nuolatos galvoti apie kitų pasiekimus (kartais ir menamus), lyginti juos su „apverktina“ savo padėtimi, tačiau nesuteikia įkvėpimo ką nors keisti. Pavydas neleidžia būti sąžiningam sau, verčia kitus matyti tik kaip išnaudotojus ir piktavalius. Jis linkęs pateisinti asmenines ydas, kurios paprastai nevaikšto po vieną. Tad pavydui į poras taikosi tiek godumas, tiek rūstumas, tiek didžiausia iš visų ydų tituluojama puikybė.

Godulys trukdo pasisotinti tuo, ką turime. Jis verčia geisti vis naujų dalykų, nors jų nepajėgiame nei aprėpti, nei tinkamai panaudoti. Godumo užvaldyti elgiamės lyg tas besotis drakoniukas iš animacinio filmo, pamokomai įspėjančio tiek vaikus, tiek ir suaugusiuosius, jog savanaudiškas gyvenimas gali privesti prie liūdnos baigties (filmuko herojus vos nežūva šokolado pilname katile).

Pavydas priverčia pykti ant žmonių, užstojančių mums kelią į laimę. Gali pasirodyti, kad tai jie kalti dėl visų asmeninių nesėkmių ir nepriteklių. Jau buvo minėta, jog iš pavydo neverta tikėtis nešališkumo. Nepasitenkinimą savimi jis verčia pykčiu tiems, kurie subjektyviu vertinimu nieko nestokoja. Maža to. Kitų pasiekimai gali būti matomi kaip neteisybės pasekmė ir išgyvenama kaip tiesiogiai mus paliečianti skriauda.

Tačiau dar blogiau už pliką godumą ar atvirą rūstybę yra pavydą aitrinanti puikybė. Kai apie save esame per geros nuomonės, jos veikiami užsigeidžiame su aukštesniu statusu siejamų dalykų. Štai kad ir ilgam atmintyje įstrigęs rinkimų šūkis: „Nusipelnėme gyventi geriau“. Šio leitmotyvo vedami galime pasijusti vos neįgyvendinantys šventąjį teisingumą. Tarkime, kodėl turiu važinėti senutėliu automobiliu ar kelis dešimtmečius atidirbti bankui už būsto paskolą? Juk aš iš principo vertas kur kas daugiau, ir visa tai gauti per kuo trumpesnį laiką tampa vos ne prigimtine mano teise.

Pavydo jausmas dažniausiai gimsta iš pasilyginimo su mums reikšmingais žmonėmis.

Pavyzdžiui, kurį laiką buvau patenkintas savo padėtimi – darbu, šeima, automobiliu ir mobiliuoju telefonu. Tačiau užteko dalyvauti klasės draugų susitikime, ir šie iki šiol mane tenkinę dalykai pasirodė nebe tokie mieli. Viskas prasidėjo nuo puikybę žadinančios minties, kad mokykloje buvau vienas geriausių klasės mokinių. O dabar, žiūrėk, kai kurie už mane prasčiau besimokę bendraklasiai žymiai geriau susitvarkė savo gyvenimus: dirba įdomesnius ir geriau mokamus darbus, atostogauja šiltuose kraštuose, važinėja naujutėliais automobiliais ir naudojasi išmanesniais mobiliaisiais telefonais. Be to, jų vaikai aprengti madingiausiais drabužiais ir lanko prestižines ugdymo įstaigas. Tad vos ne per vieną vakarą mano pasitenkinimas savo lemtimi virto skaudžiai išgyvenamu nusivylimu, o dėl to kaltas ne kas kitas kaip tik pavydas.

Norom nenorom linkstame lygintis su pranašesniais už save. Jei išmoktume žvelgti į tuos, kuriems gyvenime pasisekė mažiau, būtų lengviau suvaldyti pavydo aptemdytas mintis (juk faktiškai dauguma Lietuvos gyventojų priklauso labiausiai pasiturinčiai žmonijos daliai). Bet pavydui užgavus ambicijas norisi užriesti nosį.

Pavydą dažniau išgyvena nestabilia saviverte pasižymintys žmonės. Tai jie pradeda be jokios dingsties pūstis, tai patiria skausmingą menkystės jausmą. Pažeistas savęs vertinimas itin jautrus visiems iššūkiams. Menkos savivertės žmogų iš balno išmeta net ir nekalčiausia situacija, kuri kam kitam nesukeltų jokios grėsmės (pvz., pakili nuotaika staiga gali subjurti vien tik nuo minties, kad koks nors asmuo jus kažkuo pranoksta).

Šiuolaikinė visuomenė pavydui priskiria progreso katalizatoriaus vaidmenį, tarsi šis jausmas skatintų mus siekti to, ką jau turi kitas. Bet kad ir kiek varvinčiau seilę spoksodamas pro langą į gatvėje stovintį prabangų kaimyno automobilį, nebūtinai būsiu įkvėptas dėti visas pastangas, kad pasiekčiau panašaus rezultato. Greičiau tai tik temdys mano pasitenkinimą savimi ir tuo, ką jau turiu. Vadinamasis „baltasis“ pavydas gali pastūmėti veikti tik tuomet, jeigu jis virsta sveiku pykčiu ir užsispyrimu: „Kitas gali, o kodėl aš negaliu?!“ Bet ir tokio užsidegimo atveju lieka ne visai aišku, ar man iš tikrųjų to reikia. O gal tik trokštu įrodyti savo pranašumą prieš kitą (ar bent jau pademonstruoti, kad nesu blogesnis)? Daugybė pavyzdžių įrodo, jog pasaulio pažanga vyksta ir be pavydo kurstomos konkurencijos (ypač šiuolaikiniame moksle, kur prie vieno išradimo gali kolegialiai darbuotis skirtingų šalių mokslininkų komandos).

Pavydas nejaučia saiko. Įveikus sau išsikeltą kartelę, tuoj pat pradedame lygintis su ant aukštesnio hierarchijos laiptelio stovinčiais žmonėmis. Pavyzdžiui, jeigu mano svajonė yra uždirbti keturis tūkstančius litų per mėnesį, pasiekęs geidžiamą pajamų lygį tuo pasitenkinsiu tik labai trumpą laiką. Netrukus man norėsis papildomų pinigų, nes atrodys, jog tik jie padės prilygti naujai pasirinktiems standartams.

Ir taip pasaka be galo. Tik nuo piramidės pagrindo žvelgdami į aukščiau esančius turtinguosius galime naiviai manyti, kad jiems visko pakanka. Pastarieji savo ruožtu lygiuojasi į dar galingesnius už save ir drauge su varguoliais gali išgyventi nepasitenkinimo savo padėtimi jausmą. Juk jau ne sykį patyrėme, kaip į Seimą išrinkti milijonieriai lengva ranka paaukodavo viešąjį interesą dėl privačių reikalų (o atrodė, kad asmeninę gerovę susikūręs politikas išrinktas į valdžią nuoširdžiai atsidės kitų žmonių rūpesčiams).

Pavydas – sudėtingas jausmas, tad ir kova su juo nėra lengva. Tačiau tiek tūkstantmetė krikščionybės tradicija, tiek šiuolaikinis psichologijos mokslas nurodo gana aiškias gaires, kuriomis vadovaujantis galima išvengti šios klastingos ydos pinklių. Solomonas Schimmelis savo knygoje „Septynios mirtinos nuodėmės“ sėkmingų žmonijos dvikovų su pavydu patirtį suveda į dešimt priesakų, kuriuos kiekvienas galime taikyti ir savo gyvenime:

Apsvarstykite pamatines prielaidas, kurios pagrindžia jūsų kaip asmens vertingumą.
Nureikšminkite geidžiamo objekto vertę tiek sau, tiek žmogui, kuriam jo pavydite.
Galvokite apie teigiamus ir vertingus dalykus, kuriuos jūs turite, o žmogus, kuriam pavydite, neturi.
Lyginkite save su tais, kuriems pasisekė mažiau ir venkite gretintis su tais, kuriems pasisekė daugiau.
Manykite, kad žmogus, kuriam ko nors pavydite, nusipelnė turimo daikto ar savybės kaip teisingo atpildo, o jums atseikėta mažiau dėl visai pagrįstų priežasčių (ir tai jums tik į gera).
Atspindėkite pavydo iracionalumą, nes šis jausmas žeidžia nė kiek nepagerindamas jūsų situacijos.
Numatykite pavydo keliamas grėsmes, kai galite išsiprovokuoti veiksmams, dėl kurių po to teks gailėtis (jais galite įskaudinti tiek save, tiek kitus).
Atkreipkite dėmesį, kad pavydas nedera prie pageidaujamo įvaizdžio, kurį savo asmeniu norėtumėte įgyvendinti.
Susiekite pavydą su nepageidaujamomis neigiamomis savybėmis.
Puoselėkite jausmus ir mintis, kurios yra priešingos pavydui ir jį lydinčioms emocijoms (pvz., nusižeminimas, dėkingumas ar humoras).

TAIP PAT SKAITYKITE