Ditel

Pavasarį pasitinkant su vaikų knygomis…

Štai pagaliau lauktasis pavasaris! Nors žiema dar nenoriai traukiasi, neleidžia pavasarinei saulei ištirpdyti viso sniego, pavasarį, tikiuosi, jaučiate bent savo širdyse ar žvelgdami į vis ilgesnę ir šviesesnę dieną. Į pavasarį kviečia ir naujosios vaikų knygos.

Selemonas Paltanavičius už rankos vedasi į gamtą, tuo pačiu prasukite pro triušiukų kiemelį, galbūt ten sutiksite ir Mamulę Mū, skaitančią knygas, arba rasite pamestą senelio pirštinę, kurioje telpa ne tik visi miško gyvūnai, bet ir gražiausios pasakos apie juos. O koks pavasaris be meilės jausmo ir kvapo, kasdienio rūpesčio artimaisiais, nuotykių su draugais ir pavasarinio apsikuopimo arba iš po žiemos išlindusių įvairiausių ir keisčiausių mašinų gausmo? Yra čia ir šmaikščių vaiduoklių, ir tikro m.e.n.o., nepamirškite nusifotgrafuoti – dėmesio! Tuoj išskris paukščiukas – ir pažiūrėti į save ar kitus. Poilsiui skirti šeštadieniai su Šeškiu, prasmingos Lietuvos istorijos pamokos ir pasiruošimas vasarai – mokysimės plaukti.

Nuotaikingos ir žaismingos kelionės į pavasarį!

V. Rohner ir D. Wünsch. Kaip senelis mokėsi plaukti. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. 32 p.

Išsiskirianti knyga. Netikėta ir originali. Tarsi apie jaunystę ir senatvę. Tarsi apie pirmus ir paskutinius kartus gyvenime. Api buvimo kartu ir dalinimosi svarbą. Iliustracijos nepaprastai šiltos, pastelinės, švelnios, kaip besileidžiančios saulės nutvieksta vakaro prieblanda. Bet tai tikrai nėra vien paveiklsų knyga, joje yra istorija, bet skaitant tarsi atsiranda jausmas, kad tylos, įsiklausymo, laisvės pačiam pajusti ir suprasti yra daugiau, nei pasako žodžiai. Labai smagu stebėti teksto dinamiką: iš pradžių puslapyje vos vienas-du sakiniai, ir verčiant knygą teksto daugėja. Tarsi su žodžiais plėstųsi pažinimo, įsileidimo, laisvės gyventi erdvė. Jei trumpai apie siužetą, tai senelis nemoka plaukti, nedrįsta lipti į vandenį, bet mažoji anūkėlė jį prikalbina. Ir jis išmoksta plaukti. Ir supranta, kad tai daro pirmą kartą gyvenime. Vadinasi, dar ir jis turi daug ką išbandyti ir daug ko išmokti. Tam senatvė netrukdo.

S. Paltanavičius. Eime į gamtą! – Vilnius: Alma littera, 2012. 162 p.

S. Paltanavičius jau žinomas vaikams – į juos jis kreipęsis ir pasakomis, ir praktiniais vadovais po gamtos pasaulį. Tai dar viena knyga, kviečianti į gamtą. Autorius ir toliau lieka ištikimas gamtai. Akivaizdu, kad šis pasaulis S. Paltanavičiui itin artimas, gerai pažįstamas, savas. Prisijaukinti gamtą, ją pažinti, suprasti ši knyga kviečia ir visus vaikus. Kelionei pasitelkiama konkreti vieta – miškas, pelkė, ežeras, upė, kaimas ir miestas, laukai ir pievos, pajūris ir kopos – taip įvedant į kiekvieną, toje vietoje augančią ir gyvenančią gyvastį (pradedant nuo augalų, vabzdžių, drugių – iki  paukščių ir gyvūnų). Kalbėtis su vaikais paprastai, bet tuo pačiu kūrybingai ir išradingai, su meile ir nepaprastu išmanymu S. Paltanavičius moka. Esame kartu bristi į pelkę, paplaukioti su žuvimis, paragauti skanių uogų, susipažinti su įvairiais gyvūnais. Knygoje rasime ne tik išsiamią informaciją, bet ir patarimų, įspėjimų, taip pat idėjų darbeliams atlikti. Šią knygą įvardinčiau kaip pažintinę ir mokomąją, todėl ji puikiai tiks tiek laisvalaikiui, tiek mokslams. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, o kelionėje po gamtos pasaulį vaikus lydi du bičiuliai – ežiukas Jonas ir boružė Barborytė.

S. Cichocki. M.E.N.A.S. – Vilnius: Modernaus meno centras, 2013.216 p.

Tai jau trečioji šios serijos knyga (pirmoji vadinosi „Namukas“, antroji – „Dizainas“). Sakyčiau, kad ši – pati rimčiausia ir sudėtingiausia, pareikalausianti galbūt daugiausia jūsų vaizduotės ir gebėjimo suvokti, priimti, atsiverti kažkam naujo, jėgų. Tai lemia, matyt, ir tema – šiuolaikinis menas, apimantis paskutinįjį mūsų laikų istorijos penkiasdešimtmetį (knygoje menas pateikiamas chronologiškai, pradedant 1917 m. ir baigiant 2010-aisiais), kada paaiškėjo, kad menu gali būti daug įvairiausių stulbinamų daiktų ir įvykių. O kai ribos taip prasiplečia, nelengva atsirinkti, kas yra tikra, gražu ir vertinga – pasaulyje atsiranda daug nuobodžių, ne itin įdomių, o kartais paprasčiausiai neišmintingų meno kūrinių. Ši knyga ir yra kelionė į meno pasaulį, kuriame neretai tenka nustebti, aiktelėti, nutilti – bet kuriuo atveju, praverti savo suvokimo dureles, praplėsti pasaulio, emocijų, įsivaizdavimo ribas. Knygoje pateikiami 51 garsių menininkų iš viso pasaulio darbai (kodėl jie vadinami darbais, o ne meno kūriniais, sužinosite įžangoje). Beje, pati įžanga tikrai vykusi: joje trumpai, bet išsamiai pateikiami svarbiausi terminai, apibrėžiama knygos struktūra . Knygos autorius parodė, kad menas gali būti nepaprastas nuotykis, o menininkas – burtininkas, keičiantis tikrovę. Kad mene įmanoma viskas – ir  4 min. 33 s. trunkanti tyla kaip muzikos kūrinys,  ir  nieko fiksavimas, ir kritimas nuo stogo ar 24 valandas laikrodžius rodantis filmas…

Gal tik… iliustracijos. Pirmosios dviejose knygose, kurias apipavidalino tų pačių menininkų duetas, viskas lyg ir tvarkoj. Šioje knygoje man norėjosi daugiau aiškumo, tikslesnio vaizdo – juk tai šiuolaikinis menas, jį ir taip sunku suvokti, o dar dailininkų perinterpretuotą… Kita vertus, tai gali būti puikus akstinas pasidomėti šiuolaikiniu m.e.n.u. už knygos ribų – susirasti nuotraukų, aprašymų internete, o galbūt net ir išvysti garsiausias instaliacijas neišsenkančiame youtube…

Girios trobelė: lietuvių liaudies pasakos apie gyvūnus /iliustravo E. Tumienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 112 p.

Pasakų vaikams visada reikia. Nuo jų, matyt, ir prasideda didžioji, tikroji kelionė pasaulio pažinimo link. Knygų pasaulio, išmonės ir fantazijos link. Gal todėl ir nestebina, kad įvairiausios pasakos nuolatos perleidžiamos, sudaromi nauji jų rinkiniai, parenkamos skirtingos tematikos, sukuriamos naujos iliustracijos. Svarbu, kaip tai daroma – skoningai ar ne, adaptuojant ar pateikiant tikrąsias istorijas, laikantis tradicijų ar jas niokojant… Šioje knygoje rasite įdomiausias lietuvių liaudies pasakas (tikrąsias) apie gyvūnus iš Aldonos Liobytės, Jono Basanavičiaus bei Prano Sasnausko rinkinių. Į pasakų apie gyvūnus pasaulį šauniai palydi įžangos žodį tarusi Guoda Rudnickaitė. O apie pačias pasakas ką čia daug ir bepasakysi: jos senos kaip pasaulis, universalios, pamokančios, juokingos. Ir tokios, gerai žinomos, kaip apie lapę bei sūrį, lapę ir ąsotį, šuns ir vilko bičiulystę, dangus griūva; ir mažiau žinomos (bet ne mažiau įdomios), kaip apie trijų kepalų bylą, kregždutės kelionę ar šikšnosparnį, varnalėšą ir tilviką. Knygą užbaigia lietuvių liaudies patarlės ir mįslės apie gyvūnus. Dar nepasakiau apie iliustracijas, kurios tikrai puikios ir skoningos. Gal tik daugiau jų norėtųsi.

U. Šimulynaitė. Privataus vaiduoklio gyvenimas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2008. 84 p.

U. Šimulynaitė. Privatus vaiduoklis atostogauja. – Vilnius: Petro ofsetas, 2009. 88 p.

U. Šimulynaitė. Privatus vaiduoklis keliauja. – Vilnius: Petro ofsetas, 2011. 88 p.

Ši autorė buvo asmeninis atradimas Vilniaus knygų mugėje. Jos knygelių įsigijo viena pažįstama, užsikabinau ir aš – suintrigavo, kad nieko apie Ulą nebuvau girdėjusi, o knygelės bylote byloja apie autorės išradingumą, šmaikštumą, fantazijos galią. Pradžiai noriu jums pristatyti trijų mažutėlio formato knygelių seriją apie privatų vaiduoklį. Viso autorė, mano žiniomis yra išleidusi penkias knygas – 3 apie vaiduoklį, „Kotonai Paryžiuje“ ir „avinas Liudvikas besarabijos stepėje“. Už vaiduoklį ir kotonus yra pelniusi premijų.

Radau atsiliepimų, kad vaiduoklio istorijos skirtos 6-10 metų amžiaus vaikams. Drįsčiau nesutikti ir sakyti, kad jos savo minimalizmu (šiek tiek primena ir komiksą) ir originalumu puikiai patrauktų ir paauglį bei neužaugusį suaugėlį. Istorijos smagios, kartais kiek neįprastos, o pabaigą galite pasirinkti patys – paprastai Ula pasiūlo laimingą, teisingą, gerą pabaigą (su pliuso ženklu), tačiau šalia visada rasite ir minuso ženklą bei žodžius „bet galėjo būti ir taip…“. Kiekvienoje knygelėje rasime po tris istorijas, jas vieną nuo kitos atskiria ir skirtinga spalva. Istorijų temos – apie draugystės ir atsiprašymo svarbą, apie pavydą ir didybės maniją, apie egoizmą ir darbą, apie svajones, jų pildymąsi ir netikėtas keliones. Galime sakyti, kad jose esame švelnaus moralo, bet tokios turbūt turi būti visos tikros istorijos, kaip kitaip iš jų ko nors pasimokysime? O pats vaiduoklis, beje, labai šaunus ir visai nebaisus.

P. Maar. Savaitėje tik šeštadieniai. – Vilnius: Garnelis, 2012. 168 p.

Tai vienas žinomiausių pasaulio rašytojų vaikams ir jaunimui, įvertintas ne viena pasauline premija. Susipažinkime ir mes. Anotacija teigia, jog mūsų laukia pažintis su nenuorama Šeškiu (keistu personažu: nei žmogumi, nei šernu…), kuris pasibeldžia į nuobodų tokio pono Miežinio gyvenimą būtent šeštadienį, tiesiog tarsi tiesiai iš niekur. Ir išties – nuotykių šioje knygoje netrūksta. Vien Šeškio išvaizda ir elgesys sukelia daugybę painiavos ir rūpesčių. Šeškis nuolato atsikalbinėja, krečia šunybes, moka pamėgdžioti kitų balsus, valgo medžiagą, medį, stiklą… bet, pasirodo, ištarus stebuklingą žodį „prašau“, Šeškis pasikeičia ir tampa paklūsnus, geras, žaismingas ir net… poetiškas. Ir su kiekviena diena pono Miežinio gyvenimas tampa įdomesnis, prasmingesnis, netikėtas ir laisvesnis. Bet Šeškiui pas vieną žmogų lemta pabūti tik vieną savaitę – nuo šeštadienio iki šeštadienio. Ar ponui Miežiniui to užteks?

Man ši knyga kelia dvejopą įpsūdį: taip, ji įdomi, nuotaikinga, nuotykinga, tačiau Šeškis nėra patogus personažas – jis krečia daugybę šunybių, elgiasi netinkamai ir tarsi nėra už tai nubaudžiamas. Taip, jis ne žmogus, tačiau vaikams labai lengva į galveles įkalti ne itin teigiamų dalykų… Kita vertus, galbūt kapstau per giliai: mūsų dukroms ši knyga labai patiko, jos nuolat klausinėjo apie Šeškio pokštus ir nuotykius – labiausiai negalėjo atsistebėti, kaip Šeškis parduotuvėje sugebėjo suvalgyti ne keletą besimatuojamų drabužių.

V. Palčinskaitė ir K. Saja. Dėmesio! Žiūrėk į mane – Vilnius: Alma littera, 2013. 88 p.

Šią knygelę labai gerai prisimenu iš vaikystės. Bent jau iliustracijas (pirmasis leidimas buvo, berods, 1989-aisiais). Manau, jos buvo tapusios savotiškomis to laikmečio liudytojomis: jas visi perpiešdavo, pamėgo tą keistą stilizaciją, perkopijuodavo į atminimų knygas draugams… O dabar su Poviliuku ir jo fotografijomis galime supažindinti ir jaunąją kartą.

Šiaip įdomus knygos atsiradimas: pirma buvo nupiešti piešiniai (visai negalvojant apie jokią knygą), o juos pamatę du vaikų rašytojai sumanė parašyti vieną – bendrą – pasakojimą. Tiesą sakant kiekvienas knygos pasakojimas – tai konkretaus paveikslėlio parašymas su visa įvykio ar nuotyko istorija. Pagrindiniai knygos veikėjai – aštuonmetis Poviliukas ir jo šeima (mama – mokytoja, tėtis – cirko klounas, sesuo Julė…), seneliai, klasiokai, draugai. Istorijos tarsi atskiros, tačiau jas į vieną sujungia… fotoaparatas. Pasakojima šmaikšičiai ir juokingai. Dažname pasakojame justi, kaip svarbu anksčiau žmonėms buvo nusifotografuoti, kad tai buvo įvykis, didnga akimirka, kuriai reikėjo pasiruošti – kaip nemažiau svarbu ir kad paskui žiūrėdamas į atvaizdą turėtum ir galėtum papasakoti ištisą istoriją. O dabar juk taip nebėra – spaudžiam fotoaparato (ar išmaniojo telefono) mygtuką nesusimąstydami, neatsirinkdami prasmingų kadrų, nestabtelėdami, nepalikdami pauzės akimirkai.

Titė Miku. Triušiukų abėcėlė. – Vilnius: Stiklo tiltai, 2012. 60 p.

Knygos autorė Juventa Mudėnienė, pasivadinusi vaikystės pravarde Tite Miku, sako, kad ši knyga atsirado iš nostalgijos nuostabioms Aldonos Liobytės knygoms „Kačiukų abėcėlė“ bei „Šuniukų abėcėlė“, išleistoms prieš geras tris dešimtis metų. Ir ji pabandė sukurti savąją abėcėlę, pasitelkusi triušiukus.

Iš tiesų, originalumo knygai netrūksta. Nors vietomis justi šioks toks iliustracijų maketavimo pradinikiškumas, knygos tekstai ir idėja – prasmingi ir verti pastebėjimo. Įsivaizduoju, kiek fantazijos reikėjo visa tai sugalvoti – triušiukų namelius, kiemelius, žodžius, skambesius. Tikiu, kad iššūkiu tapo lietuviškos č ar ž raidės. Kiekviename puslapyje rasime ne tik gana slandžiai sueiliuotų eilėraštukų, bet ir po paslėptą užduotėlę ar mįslę mažajama skaitytojui (suskaičiuoti pievos boružėles ar surasti pasislėpusį žalią batą).

K. Janouch ir M. Lindman. Ingrida. Laikas į lovytę. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 32 p.

Jauki, kaip vakaro pasaka. Puri, kaip iškedenta prieš miegą pagalvė. Sušildanti, kaip čiobrelių arbata kostint… Tokia ši knyga patiems mažiausiems. Puslapis po puslapio migdanti, supanti, kviečianti užmerkti akeles.

Jau ne kartą pristatydama knygeles jaunausiesiems minėjau, kaip svarbu, kad jos padėtų vaikui sukurti tam tikrą ritualą (miego, ėjimo ant puoduko, prausimosi…), įvestų į taisyklių ir tvarkos pasaulį per žaidimą, kūrybiškai. Ir vakaro miegas – vienas tokių ritualų. Auginantys mažylius tėveliai, turbūt, pastebėjo, kas jų vaikučiui padeda nurimti, prisigalvojo daugybę savo vakaro ritualų. Tačiau pasakos prieš miegą skaitymas, tikiu, lieka kaip vienas lyderių. Ingrida tai norėtų susapnuoti, kad yra princesė, o ką norėtų susapnuoti jūsų mažylis? P.S. Išduosiu paslaptį, kad leidykla ruošiasi išleisti visą seriją knygelių apie žaviąją Ingridą.

M. Zavadskis. Pirštinė. – Vilnius: Versus aureus, 2013. 32 p.

Profesionalaus menininko Mariaus Zavadskio sukurtos nepaprastai gyvos ir žaismingos iliustracijos prikausto dėmesį ir turi užmojo ugdyti mažųjų fantaziją. Glaustas tekstas suteikia galimybę tėvams neužsnūsti ir užkūrus savo vaizduotę kaskart apipinti spalvingus paveikslėlius naujomis istorijomis.  Knygelės koncepcija kiek neįprasta, todėl reikalauja iš tėvų šiek tiek drąsos ir noro pažvelgti į knygą vaikams kitu kampu. Įstabiai margos ir tapybiškos iliustracijos pratęsia tekstą, kviečia jį įgarsinti patiems (taip ir norisi nupieštai praskrendančiai musei prirašyti zzzzzzzzz… ir dar parodyti, kaip ji skrenda), o paskui dar suskaičiuoti visus raudoniosios megztos pirštinės sluoksnius, bei pasvarstyti, kaip ilgai reikėjo ją megzti. Ne mažiau originalūs ir kiti miško gyventojai – geriantys arbatą, besisūpantys ant minkštų krėslų, siuvantys, šaudantys petardas, verdantys skaniausias sriubas…

J. Wieslander ir S. Nordqvist. Mamulė Mū skaito. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 28 p.

Kas nežino Mamulės Mū? Jei neklystu, pirmąją knygą apie kitokią nei visos karvę ir jos geriausią draugę Varną leidykla „Nieko rimto“ išleido dar 2007 metais. Dabar gi turime 8 Mamulės Mū dalis, 4 užduotėlių knygeles, 3 kompaktines plokšteles ir spektaklį „Keistuolių teatre“. Panašu, kad Lietuvos vaikai Mamulę bus pamėgę ir prisijaukinę. Kaži, ar gali būti kitaip? Ji itin miela (nemažiau nei kad keista), tokia draugiška (geriausia draugė Varna išvis neginčyjamas o-ri-gi-na-las), o jau istorijos, į kurias Mū patenka, peržengia visas normalybių ribas. Ir atveria galią fantazijai. Mes irgi mėgstam šią karvę. Su jos keistenybėmis, nuotykiais ir norais.

Šįkart Mamulė Mū kuo natūraliausiai sėdi bibliutekoje ir skaito knygas (juk joje lankytis gali visi, kas tik nori!), o to visiškai nesuprantanti Varna nusprendžia PATI parašyti knygą apie tai, apie ką niekas dar nėra rašęs (ir žinoma, už tai gauti premiją). Kaip manote, apie ką bus Varnos knyga?

A. Hebrock ir I. Abedi. Alberta ieško meilės. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. 32 p.

Labai pavasariška knyga. Čia apie tą stebuklingą meilės jausmą, kuris, ne paslaptis, dažnai prabunda kartu su pavasariu. O pelytė Alberta, dar ne iki galo atsibudusi iš žiemos miego, meilės pėdsakų puola ieškoti stačia galva – juk mama sakė, kad meilė yra kai kas ypatinga. Kai myli, kažkas tavyje plazdena. Ir širdis vartosi kūlio. Ir iš laimės norėtum pašokti iki debesų. Tik mama nepasakė, kur meilės pėdsakų ieškoti – gal medžiuose, pievoje, ežere?  O gal kakotmuša susidūrus su kitu tokiu ieškotoju seksis lengviau?

Gaivi ir romantiška knygelė pavasario ir jausmų kelionėje. Apie netikėtumus ir paprastus stebuklus visai šalia. Apie ženklus, kurių taip dažnai nepastebime pernelyg tiesmukai siekdami tikslo. Apie akimirkos svarbą. Ir draugystę. Bei, žinoma, meilę.

M. Gay. Zebriukas Zū. – Vilnius: Alma littera, 2013. 30 p.

Kad ir ką besakytumėte, tokios knygos man patinka. Jos jaukios. Naivios. Gražios. Geros. Na, ir kas, kad beveik nėra, ką skaityti. Tačiau iš paveikslėlių kalbantys vaizdai pažadina daugybę šiltų jausmų, verčia šypsotis ir svajoti. Tema lyg ir paprasta: anksti ryte pabudęs Zebriukas Zū nedrįsta triukšmavimu žadinti tėvų ir sugalvoja jiems staigmeną – kavą į lovą. Tik kaip pavyks mažajam pačiam paruošti kavos ir nieko neišvertus nunešti ją tėveliams į lovą? Ir ar pavyks tėvelius pažadinti išvis – juk rytais taip gera ilgiau pamiegoti.

Paveikslų knygos užima išskirtinę vietą vaikų literatūroje. Daugybė dailininkų ieško kelio į vaikų širdeles piešiniais. Ir tai padaryti nėra lengva. Nes tekstu sužadinti emocijas ir mintis žymiai lengviau. Doc. V. Mozūraitė yra rašiusi, kad pažintis su knyga prasideda būtent nuo iliustracijos kaip vaiką supančio pasaulio vaizdų grafinės kopijos ar interpretacijos. O interpretuoti pasaulį per paveikslus – žymiai platesnės galimybės nei per tekstą. Ir ne tik interpretuoti, bet ir pažinti. O šiuo atveju, man rodos, turime žavią pažintį su gyvenimu šeimoje.

Mažųjų Lietuvos istorija: Karalius Mindaugas. Žalgirio mūšis. Barbora Radvilaitė. Miško kariai / spalvinimo knygos. – Vilnius: Aukso žuvys, 2012. 4 knygos po 30 p.

Ši serija – taip pat šiųmetės knygų mugės atradimas. Leidėjų išsikeltas tikslas – vaikams pristatyti svarbius Lietuvos istorijos įvykius, reikšmingas datas ir asmenybes tikrai nėra lengvas. Kaip ir faktas tai, jog Lietuvos istorija apskritai yra itin paini ir sudėtinga. Todėl pasirinkta forma – spalvinimo knyga – vienas patrauklesnių būdų prisikalbinti vaiką pažvelgti į praeitį. Pliusą leidėjams duodu už sudėtingų žodžių ir terminų aiškinimą, istorijos adaptavimą ir pritaikymą mokyklinio amžiaus vaikui. Minusą – už kiek per painias Mindaugo ir Žalgirio temų plėtotes. Man asmeniškai geriausią įspūdį paliko Barboros Radvilaitės ir Miško brolių pristatymas. Knygelės tikrai informatyvios, tema nagrinėjama nevienpusiškai, stengtąsi nušviesti įvairias reiškinio ar laikmečio puses. Šie leidiniai tikrai peržengia vien spalvinimo knygelės ribas, yra ugdančios, įtraukiančios, patrauklios.

A. H. Schmachtl. Tilda Kruopelytė. Draugai iš Erškėtrožių tako. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. 132 p.

Gražus, šiek tiek svajingas, draugyste žaižaruojantis pasakojimas apie prie erškėtrožių tako gyvenančią mažą baltą pelytę Tildą. Jos draugus, rūpesčius, džiaugsmus ir nuotykius, kurių miško gyvenime netrūksta. Juk reikia surengti protestą, kad nebūtų iškirsti gražieji miško bukai, aplankyti triušius – neveltui Tildai suteiktas garbės triušės vardas, paskraidyi oro balionu, o kur dar vaišės visiems, kurie tik aplanko Tildą! Smagus, tikrumu ir gerumu persmelktas pasakojimas. Tik aš vis mąstau apie tokių knygų adresatą: sakyčiau, kad jos skirtos ne kūdikėliui (apimtis galbūt kiek per didelė dėmesio dar nesugebančiam koncentruoti mažyliui), bet ir ne paauglėjančiam pradinukui (iliustracijos ir forma kiek per vaikiški). Nors tiesą sakant tai, apie ką kalbama – draugystę, gerumą, ir kad niekas nebaisu, kai turi bičiulių, kurie visada tave apgins, palaikys, išklausys – man regis, taip universalu ir tinkama bet kurio amžiaus žmogui.

R. Scarry. Mašinos ir visa, kas važiuoja. – Vilnius: Alma littera, 2013. 70 p.

Richard‘o Scarry knygas „Darbėnai“ ir „Ką žmonės dirba visą dieną“ tikrai atsimena ir dabartinių vaikų tėvai. Su šia knyga užaugo ne viena karta. Jos iliustracijos – gerai žinomos, prisijaukintos, pamėgtos. Labiausiai tai, matyt, ir yra iliustracijų knyga. Ir dar – fantazijos bei netikėčiausių mažmožių. Šioje, kaip ir kitose R. Scarry knygose, taip pat vyrauja iliustracijos, o teksto labai nedaug, tačiau jis būtinas. Atmetus iliustracijas, tekstas pasidarytų negyvas, mažai informatyvus, o atmetus tekstą, daugelis iliustracijų taptų statiškos, primityvios ar net nesuprantamos. Ši knyga prasideda nuo vienos paprastos istorijos: ankstų rytą iš ankstesnių knygų mums gerai pažįstama kiauliukų šeimyna (pamenate, kaip prisivalgęs tėtis lipo į antrą lovytės aukštą pabučiuoti prieš miegą kiauliuko ir ją sulaužė?) susiruošią į gamtą. Tačiau pakeliui jiems teks pravažiuoti daugybę mašinų, išvysti keletą avarijų, netikėtai užsukti į oro uostą, patirti sniego laviną kalnuose ir dar daugybę nuotykių, kol pasieks pajūrį. O juk dar lauks ir kelionė atgal!

N. Moost ir A. Rudolph. Viskas galima? Arba neįmanoma visą laiką būti šauniam. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. 32 p.

ir 3 kartoninės knygelės apie Varniuką: Didelis ir mažas. Dydžiai//Vienas, du, trys! Skaičiai//Mėlyna, žalia, raudona! Spalvos.

Šaunusis nenuorama Varniukas ir toliau beldžiasi į mažųjų širdeles. Pirmąją knyga taikęs lyg ir mažesnius vaikus (tema – viskas mano!), šia taikosi į universalią problemą – aktualią, matytm ir suaugusiems – ar įmanoma visą laiką būti šauniam? Bet tai visai nėra paprasta: nes kiškiui būti šauniam – tai laikytis daugybės taisyklių, avelei būti šauniai – tai visą laiką klausyti mamos, o meškinui tai reiškia iškabinti visą medų ir praustis vieną kartą per metus. Ar Varniukui pavyks tapti geram iki savo gimtadienio, juk kitaip jis neįvyks? Ir kokį gimtadienio norą jis sugalvos?

O trys kartoninės knygelės smagiai ir kiek neįprastai mažuosius supažindina su svarbiausiais dalykais – dydžiais, spalvomis ir skaičiais.

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE