Ant nosies abitūros egzaminai. Pasaulinė pandemija greičiausiai pakoregavo ne vieno jauno žmogaus planus, tad nerimo tikrai netrūksta. Ar įstos į išsvajotąją specialybę? Ar pavyks išvykti mokytis į užsienį? Ar pateisins tėvų lūkesčius? Tėvai taip pat nemažiau išgyvena, kaip pasikeitusiame pasaulyje seksi jų atžaloms. Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys sako, jog nervintis – nebe laikas: „Lūkesčius sau ir vaikams reikėjo kelti penktoje klasėje, o ne paskutiniais mokslo metais. Ką šiandien galime padaryti? Juos palaikyti.“
Svarbu emocinis palaikymas
Vilniaus universiteto psichologijos magistro studentas Mykolas Kriščiūnas, ketverius metus savanoriaujantis „Jaunimo linijoje“, pasakoja, jog kasmet pavasarį sulaukiama daugybės skambučių dėl artėjančių egzaminų. Ant nosies kabantys atsiskaitymai jaudulį kelia ir mokyklos abiturientams, ir sesiją laikantiems studentams.
Moksleivius dažniausiai kamuoja neužtikrintumas, ar pavyks pasiekti tikslų, ar išpildys savo ir aplinkinių lūkesčius. Tai, anot psichologinę paramą jaunimui teikiančios linijos savanorio, – natūralu. O padėti susitvarkyti su kylančiomis emocijomis padeda supratimas bei palaikymas.
„Nedaliname patarimų, kaip su tuo susitvarkyti. Tikime, kad kiekvienas žmogus pats gali išspręsti sunkumus ir įveikti negandas. Žmogui svarbus aplinkos palaikymas ir supratimas, todėl stengiamės tiesiog pabūti kartu. Neneigiame jo nerimo, o tai pripažįstame, neignoruojame jausmų, o apie juos kalbamės“, – sako M.Kriščiūnas ir akcentuoja, kad tai – ne psichologinė pagalba, o emocinė parama.
Tiesa, šiemet dėl karantino, anot pašnekovo, sulaukiama ypač daug skambučių – jaunus žmones slegia nežinia.
„Jiems neramu, ar dėl karantino nesusijauks egzaminų datos, ar spės pateikti dokumentus į išsvajotąją specialybę, ar pavyks išvykti mokytis į užsienį“, – pagrindinius jaudulio šaltinius vardija „Jaunimo linijos“ savanoris.
Prieš egzaminus – atsipalaiduoti
M.Kriščiūnas, pats būdamas magistro studentas, teigia, jog abitūros egzaminai sukelia žymiai daugiau jaudulio nei kasmetinės sesijos universitete. Mat egzaminai mokykloje – it atsiskaitymas už visus joje praleistus metus, vertinamas ilgas mokymosi rezultatas. Jis dažnai suprantamas kaip ateitį nulemsiantis. Tiesa, aukštųjų mokyklų kasmetinės sesijos taip pat yra iššūkis.
„Magistro studentai dažniausiai jau dirba visu etatu. Nors darbdaviai dažnai atsižvelgia, kad esame studentai, išleidžia į atsiskaitymus, suderinti darbą ir studijas universitete ne visada pavyksta sklandžiai. Mokytis prieš egzaminus tenka per naktį“, – prisipažįsta jis.
Vienas pagrindinių nusiraminimo būdų prieš atsiskaitymą M.Kriščiūnui – bėgiojimas, pasivaikščiojimas. Veikia ir „Jaunimo linijoje“ teikiamos paramos taktika – apmalšinti kylantį nerimą padeda paprasčiausias pokalbis su kurso draugais, kurie taip pat šiuo metu išgyvena tuos pačius sunkumus. Taigi sena tiesa – pasidalintas vargas mažėja.
„Prieš pat egzaminą mėginu nukreipti mintis ir nusiteikti pozityviai. Padėti gali lengvas skaitymas, gandai, filmai, pajuokavimai su draugais, atsipalaidavimas“, – dalinasi jaunuolis.
O štai dvyliktokas Jokūbas, nors ir jaudinasi dėl artėjančių egzaminų, sako mąstantis racionaliai: jei „kortos dėl žemų egzaminų balų nepaeis“, metus kitus tobulinsis dirbdamas užsienyje, mokysis kalbos. O ir pažymys mažai ką lemia svajojančiam apie virtuvės šefo specialybę.
„Nieko čia jau neišspausi paskutinę minutę – bus, kaip bus. Pasivažinėsiu su draugais riedlente, atsipalaiduosiu, išsimiegosiu ir šviežia galva laikysiu egzaminus“, – ramiai kalba Jokūbas.
Stresą kelia per dideli lūkesčiai
Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys sako, jog žmogus nuolat jaučia stresą. Tik kartais jis būna stipresnis, kartais – silpnesnis, tad ir ruošiantis egzaminams šios emocijos buvo, yra ir bus. Anot pašnekovo, stresas, kuris padeda sukaupti resursus mokymosi epizodui, nėra blogas. O štai papildomas stresas, beje, jį įmanoma eliminuoti, kyla iš per didelių lūkesčių. Ar stiprią įtampą prieš baigiamuosius egzaminus patirs moksleivis, dažniausiai priklauso nuo jo užsibrėžtų tikslų ir šeimos lūkesčių.
„Stresas sukeliamas, kai susikuriami sau itin dideli lūkesčiai: pavyzdžiui, stoti į Kembridžo, Oksfordo, Harvardo universitetą. Kai tokie vaikas ima judėti suplanuota kryptimi, samdomi korepetitoriai – tai galima traktuoti kaip tėvų lūkesčius, o vaikai jaučia atsakomybę bei įsipareigojimą ir prieš juos. Neretai jie ima nepasitikėti savo jėgomis, mano, kad pasiruošė nepakankamai“, – teigia vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys.
Jis pastebi, kad neretai jaunas žmogus planų griūtį traktuoja kaip pasaulinę nesėkmę. Mat jis visko siekia iškart. „Tik sulaukęs brandesnio amžiaus trisdešimtmetis ima suvokti, kad pasaulis nesugrius, jei planus įgyvendinsi kitais metais, o ne dabar pat“, – sako L.Slušnys.
Susiimti nuo jaunų dienų
Anot L.Slušnio, įtampą dėl egzaminų patiria jaunuoliai, kurių aplinkiniai nepalaiko. Mat pasitaiko atvejų, kai vaikai, pamindami savo poreikius, specialybę renkasi pagal tėvų pageidavimus. Nepaklususieji tėvų valiai ir nepasirinkusieji primygtinai peršamos specialybės yra laikomi nevykėliais.
Tėvams specialistas pataria nedaryti spaudimo. Mat raginti mokintis ar kitaip daryti įtaką vaiko būsimos profesijos pasirinkimui reikėjo nuo jaunų dienų, kai šie dar buvo penktokai.
„Jei dideli planai imami kurti paskutiniaisiais mokslo metais, tėvams sakau: dėkite savo lūkesčius į kišenę – jau per vėlu. Tai – ne vienerių metų procesas. Be to, tėvai turi įvertinti ir vaiko galimybes, gabumus“, – sako pašnekovas.
Tiesa, L.Slušnys sutinka, jog „kartelę“ vaikui kelti reikia, beje, nuo pat mažumės. Mat vaikai paprastai linkę eiti lengvesni keliu. Kaip tai padaryti neperspaudžiant ir įvertinant vaiko gabumus – menas.
„Jei tėvai numos ranka, gaus vaikas keturi ar devynis, šis greičiausiai gaus keturis. Tik vienetai nutars siekti dešimtuko. Šiandien jaunimas yra pamėgęs komforto zoną, kai pasitenkina septynetu, nesiekia aukštesnių balų“, – pastebi jis.
„Artėjant egzaminams tėvams noriu pasakyti, kad šiandien jau nebėra ką spausti. Šiandien reikia palaikyti. Spausti reikėjo pirmoje, penktoje, septintoje klasėse. Dalykų, kurių neišmokai pernai, smegenys per metus neaprėps išmokti“, – reziumuoja vaikų ir paauglių psichiatras.
Verta žinoti
Turėti planą B ir C
Mįsle daugeliui tampa, kaip savyje atrasti balansą – turėti tikslų, jų siekti, bet kartu suvokti, kad jų neįgyvendinus pasaulis dar turi ką pasiūlyti.
„Sudėliokite B ir C planą. Jei pagrindinis tikslas bus nepasiektas, koks tuomet bus kitas žingsnis, o koks galimas blogiausias ėjimas. Namuose aptarkite visus galimus scenarijus. Deja, kokios dar galimos alternatyvos, su artimaisiais retai kada aptariamos“, – atkreipia dėmesį L.Slušnys.
„Pamenu atvejį, kai jaunuolis kelerius metus pasimokęs konservatorijoje nusprendė, kad nebenori būti muzikantas. Šiandien jis – sėkmingai operuojantis chirurgas“, – kad gyvenimas pilnas netikėtumų, o mes esame jo kalviai, pavyzdį pateikia psichiatras.
