REXSAN

Mylite savo vaikus? Tuomet pirkite jiems mažiau žaislų

Ne, tai ne psichologiniai ar auklėjimo patarimai, kaip neišlepinti savo vaikų. Tai viena iš rekomendacijų, kurią siūlo ekspertai, tiriantys cheminę vaikų žaislų sudėtį. „Mažiau yra geriau“ – sako jie. Kovo 25-26 dienomis Vilniuje vyko tarptautinė konferencija, kurioje dalyviai iš Vokietijos, Švedijos, Estijos, Latvijos, Prancūzijos, Lietuvos ir kitų šalių dalijosi tyrimų rezultatais, kokios pavojingos medžiagos naudojamos populiariuose šampūnuose, kosmetikos priemonėse, žaisluose. Dažnai po spalvingomis etiketėmis slepiasi ne tokia žavinga sudėtis: kancerogeninės ir alergizuojančios medžiagos, junginiai, neigiamai veikiantys reprodukcinę funciją ir endokrininę sistemą. Dalį jų Europos Sąjungos direktyvos riboja, dalį leidžia, o kai kurie žalingi junginiai į sudėtį patenka nepaisant draudimų. Kadangi negalime pasikliauti gamintojų ir prekybos tinklų atsakingumu, savo sveikata reikia rūpintis patiems. Dėl to Baltijos aplinkos forumas vykdo iniciatyvą „Pagalvok, kai perki“.

Štai keletas tyrimų rezultatų. Nors Europos Sąjunga yra priėmusi Žaislų saugos direktyvą, prancūzų atliktas tyrimas rodo, kad kontrolės priemonės yra neefektyvios. 2013-ųjų tyrime 53 iš 211 žaislų sudėtyje buvo uždraustų medžiagų.

Viena iš jų, bisfenolis A (BPA), yra itin pavojinga, ardo reprodukcinę bei endokrininę sistemas, didina vėžio riziką. Naujagimiai ir vaikai itin pažeidžiami, nes jų vidaus organų sistemos dar tik formuojasi, o ūgis ir svoris mažesni, todėl toks pats medžiagos kiekis turi didesnį poveikį organizmui nei suaugusiems žmonėms. Nors uždrausta juos naudoti vaikų buteliukams, tačiau reikėtų stebėti čiulptukų, buteliukų ir kitų kūdikiams maitinti naudojamų indelių sudėtį, kad juose nebūtų bisfenolio ir PVC (polivinilchlorido).

Kiti pavojingi naudojami junginiai – ftalatai. Jie trikdo vystymąsi ir hormoninę sistemą bei kenkia vaisingumui. Paprastai etiketėse šie junginiai pažymėti nebūna, todėl reikia vengti gaminių iš PVC plastiko, žymimo skaičiumi 3. Švedų nevyriausybinės organizacijos atliktas tyrimas parodė, kad kas ketvirtame žaisle buvo rasta ftalatų.

Atskirti nekenksmingą žaislą sudėtinga, nes, priešingai nei kosmetikos priemonių ar maisto produktų, žaislų etiketėse neprivalu rašyti, kokios medžiagos buvo naudotos gamybai, ypač jei žaislai skirti vyresniems nei 3 metų vaikams. Endokrininę sistemą ardančių ftalatų dažniausiai aptinkama minkšto plastiko žaisluose, o pliušiniuose žaisluose randama degumą mažinančių polibromintų difenilo eterių (PBDE), kurių dalis turi kancerogeninių savybių, kiti toksiški, kenkia lytinei funkcijai.

Taip pat reikia vengti pavojingų sunkiųjų metalų – kadmio, chromo, švino. Švedai apskaičiavo, kad kadmio naudojimas jiems kasmet kainuoja 4 mln., kurie išleidžiami sveikatos priežiūrai. Kadmis trikdo vaikų smegenų vystymąsi, kenkia vaisingumui ir yra kancerogeniškas.

Kokiais kriterijais vadovautis renkantis žaislą? Nepirkite žaislo, kuris turi stiprų nemalonų kvapą ar yra iškvėpintas; išpakavę žaislą palikite jį kuriam laikui lauke ar balkone, kad išsivėdintų; venkite labai pigių žaislų, nes jų sudėtyje dažniau aptinkama pavojingų cheminių medžiagų; rinkitės kieto plastiko arba tekstilės lėles; pirmenybę teikite nedažytiems ir neklijuotiems mediniams žaislams arba ieškokite natūraliais dažais dažytų žaislų. Daugiau panašių praktinių patarimų, į ką atkreipti dėmesį perkant žaislus, kosmetikos priemones ir buitinę techniką, pateikiama interneto puslapyje www.pagalvok.lt.

Tokios pačios rizikos yra naudojant kosmetikos ir higienos priemones, buitinę chemiją bei renkantis baldus. Pranešėja Jana Simanovska iš Latvijos teigė, kad didžiausia problema ne vien tai, jog vėluoja ES teisinis pavojingų medžiagų reguliavimas, bet ir šlubuoja patikros sistema. Daugelis medžiagų, aptinkamų kosmetikoje ir higienos priemonėse, yra uždraustos arba ribojamos, tačiau niekas to nesukontroliuoja. ES išleistos „Įmonių aplinkosauginių teiginių vertinimo gairės“ nurodo, kad savarankiškai deklaruojami aplinkosauginiai teiginiai turi būti tikslūs, patikrinami, tiesiogiai susiję su produktu, pagrįsti ir neklaidinantys. Jie turi būti paremti išsamia moksline metodologija. Išlieka klausimas, kaip produktų kokybės kontrolės inspektorius gali tai įvertinti. Tam reikia laboratorinių tyrimų, kurių stinga.

Pranešėja perspėjo nepasitikėti ant maisto produktų ir kosmetikos priemonių mirgančiais užrašais „Eco“ ar „Bio“. Šie gamintojų savarankiškai naudojami ženklinimai visiškai negarantuoja produkto kokybės, o dažniausiai yra marketingo triukas sudaryti geresnį įvaizdį apie savo prekę. Tuo labiau, kad tų „ekologiškų“ produktų sudėtyje pasitaiko ir aplinkai ar žmonių sveikatai žalingų medžiagų. Norint įsigyti išties sveikesnį produktą, reikia ant pakuočių ieškoti tarptautiniu mastu patvirtinto ekoženklinimo.

Latvijoje apie 30 proc. apklaustųjų, kuriems buvo parodyta gaminio etiketė su žaliu užrašu „BIO“, nors jo sudėtyje buvo aplinkai toksiškų medžiagų, manė, jog tas produktas sveikas ir ekologiškas. Tai rodo, kad gamintojų pateikiama informacija dažnai yra klaidinanti.

Žinomiausi ekologiniai ženklai – tai Europos Sąjungos ekologinis ženklas „ES-gėlė“, Vokietijos „Mėlynasis angelas“, ES organinis ženklas, Šiaurės Europos „Baltoji gulbė“. Pasak konferencijos pranešėjo iš Vokietijos Olafo Wirtho, produktai, kuriuos gamintojai nori pažymėti ekologiniais ženklais, turi atitikti aukštesnius reikalavimus nei galiojantys teisiniai ribojimai, dažnai vėluojantys ir neįtraukiantys dalies potencialiai pavojingų medžiagų. Ekoženklinimo reikalavimai atnaujinami ir griežtinami dažniau nei teisinė bazė, todėl mes, kaip vartotojai, galime būti ramesni dėl jais pažymėtų gaminių saugumo.

Pagrindiniai ekologiniai ženklai išvardinti ir detaliau aprašyti interneto puslapyje www.zaliaskatalogas.lt.

Tad šiuo metu pagrindinė sąlyga, ar naudosimės sveikais maisto, kosmetikos ir buities produktais, yra mūsų, kaip vartotojų, sąmoningumas. Gaminių, kuriuose visai nebūtų pavojingų cheminių medžiagų, rasime mažai, tačiau galime atsirinkti geriausius. Ekspertai rekomenduoja nepasikliauti pakuotėmis ir gamintojų deklaracijomis, bet skirti laiko ir pasidomėti informacija apie produktų sudėtį. Sugaištas laikas gali sutaupyti sveikatą.

Monika Midverytė OFS

TAIP PAT SKAITYKITE