Viena iš šeimos terapijos pradininkių Virginija Satir mėgdavo kartoti, kad pasaulio taika prasideda šeimoje. Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad dažniausiai nesantaika tarp tėvų ir vaikų kyla dėl tvarkos namuose. Pasitaiko šeimų, kuriose toks karas vyksta vos ne nuo pat vaiko gimimo iki jo išėjimo iš tėvų namų jau suaugus.
Tad ar verta metai iš metų laužyti ietis dėl tvarkos ir kaip išvengti situacijų, kai švara tampa svarbesnė už gerus tarpusavio santykius?
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, ką kiekvienas iš mūsų laiko tvarka ir jos palaikymu. Net ir tuose pačiuose namuose gyvenantys žmonės neretai labai skirtingai suvokia žodžių „tvarka“ ar „švara“ reikšmę. Jei vienas toleruoja aplink tvyrantį chaosą, kuriame jis vis tiek kažkokiu būdu susiorientuoja, tai kitam priimtina tik tokia tvarka, kai kiekvienas daiktas privalo turėti tik jam skirtą vietą.
Santykyje su tvarka neišvengiame ir kraštutinumų, kurie paprastai susiję su asmenybės nukrypimais ar net psichine liga. Galbūt mūsų aplinkoje labiau pastebimi tie žmonės, kurie liaujasi rūpintis ne tik savo artimiausia erdve, bet ir asmenine higiena. Tačiau tam tikrų nepatogumų gali sukelti ir kita medalio pusė – išskirtinis polinkis į tvarką bei švarą. Pedantiškas žmogus yra per daug smulkmeniškas. Su tokios tvarkos mėgėju sunku gyventi, nes jį gali suerzinti ar sutrikdyti net ir menkiausias mažmožis (pvz., ne taip padėtas pieštukas ar koks kitas daiktas). Liguisto požiūrio į aplinką atveju gali išsivystyti netgi tokie įkyrumai, kaip poreikis daugybę kartų per dieną plautis rankas.
Vienoks ar kitoks santykis su tvarka nebūtinai priklauso nuo žmogaus amžiaus. Daugiau nei vieną vaiką auginantys tėvai liudija, kad nepriklausomai nuo vienodo auklėjimo vienas vaikas su savimi atsineša polinkį tvarkai, o kitas – netvarkai. Dėl tvarkingųjų paprastai nesiskundžiama ir nesikreipiama į psichologus, nors vis tik reikėtų pasisergėti, kad mažųjų pedantiškumas ar išskirtinis dėmesys švarai neišvirstų į kokią ligą.
Karai dėl tvarkos paprastai kyla tuomet, kai kartu gyvenantiems žmonėms nepavyksta suderinti turimų „tvarkos“ sampratų. Tad jau nuo mažens vaikui reikia aiškiai ir konkrečiai pasakyti, ką suaugęs turi galvoje liepdamas susitvarkyti kambarį. Vietoj tokių abstrakčių pasakymų kaip „susitvarkyk“ ar „nešiukšlink“, geriau adresuoti konkrečius nurodymus: „sudėk žaislus į šį krepšį“, „surink pieštukus nuo grindų ir sudėk į tą dėžutę“ ir panašiai. Net ir bendraujant su paaugliu konkretumas tikrai nepakenks. Vietoj abstrakčios komandos „susitvarkyk savo kambarį“, geriau paprašyti išmazgoti grindis, nuvalyti dulkes ir išdulkinti kilimą. Aiškus žinojimas, ką ir kaip reikės atlikti, labai palengvina bet kokį darbą.
Didesnė bėda, kai vaikas visiškai atsisako tvarkytis. Taip gali atsitikti, kai jis neįgijo tam reikalingų įgūdžių (iki šiol už jį viską darė tėvai), nesijaučia atsakingas už bendrą buitį (namai ir jų priežiūra yra tėvų, o ne vaikų reikalas) ar nemato prasmės stengtis dėl tvarkos (kam čia valyti tas dulkes, jei rytoj jų vėl prisikaups?). Tuomet reikia modeliuoti tokias situacijas, kurios padėtų vaikui pasijusti tiek savo namų šeimininku, tiek akivaizdžiai parodytų tvarkos palaikymo privalumus.
Vienas iš psichologų mėgstamų rekomendacijų – namuose išskirti asmeninio ir bendrojo naudojimo zonas. Jei vaikas turi savo kambarį ar bent jau kampą, kuriame ruošia namų darbus, galima patikėti tą erdvę jo valiai. Tegul ten tvarkosi pagal savo supratimą. Galiausiai neatradęs kokio jam svarbaus daikto, pats be jokio spaudimo iš viršaus bus priverstas įsivesti sau patogią tvarką. Čia vienu šūviu nušautume bent du zuikius: vaikas pasijustų vienvaldžiu savo erdvės šeimininku bei patirtų natūralias savo netvarkingumo pasekmes.
Tačiau reikėtų susitarti dėl tvarkos reikalavimų tokiose bendro naudojimo zonose kaip virtuvė, vonios kambarys ar tualetas. Čia reikėtų aiškiai įvardinti, kad netvarka (ir kas būtent konkrečiai) paliečia visus namiškius, tad būtinas bendras susitarimas. Pavyzdžiui, jei išsivalęs dantis kuris nors iš šeimos narių pradangins dantų pastą, kiti bus priversti ieškoti šios kasdien prireikiančios higienos priemonės. Nuo tokių nepatogumų mus apsaugo nerašytos taisyklės, bet kartais, kai kas nors nebesilaiko „savaime suprantamo“ reikalavimo, iškyla būtinybė jį įvardinti ar net užrašyti šeimos įstatymų pavidalu.
Dėl tvarkos bendro naudojimo zonose verta parodyti tvirtą principingumą, juk ji tiesiogiai veikia mūsų savijautą. O kas darosi paauglio kambaryje, galime ir nekreipti dėmesio. Tegul jam pačiam būna gėda prieš draugus arba pikta ant savęs, kai tenka gaišti laiką kažkur išmėtytų kojinių paieškai (tik šiukštu nepasiduokime provokacijai: „mama, kur mano kojinės?“).
Tačiau iš pradžių labai svarbu siekti bendro susitarimo, kad visi jo dalyviai jaustųsi įsipareigoję tokios sutarties laikytis (kaip žinia, prievarta nuleistų apribojimų niekas nenori vykdyti). Ir kartu numatyti sankcijas už tokio sutarimo sulaužymą. Nors daug veiksmingiau būtų visus periodiškai kuo nors paskatinti už gebėjimą laikytis numatytos tvarkos. Grįžta pradinukas iš mokyklos, pasikabina striukę ant kabyklos, nusiauna ir tvarkingai pasideda batus, nusineša kuprinę į savo kambarį – būtinai pasidžiaukime jo elgesiu. Jei į vaiką atkreipsime dėmesį tik tuomet, kai ir striukė, ir batai, ir kuprinė voliosis koridoriuje ant grindų, jis nesąmoningai įpras tokiu būdu siekti suaugusiųjų dėmesio.
Tvarkos palaikymas priskiriamas prie kasdienių buities darbų. Tad tėvams derėtų savęs paklausti: kokios yra mano vaiko pareigos? Praktika rodo, kad vaiką atleidus nuo bet kokių namų ruošos darbų vardan vienintelės pareigos „gerai mokytis“, jis nebesusitvarko ir su šia užduotimi. Nuo mažens įpratus, kad visa buitis gulasi vien tik ant suaugusiųjų (paprastai mamos) pečių, retai kada susiprantama padėti ar kaip nors kitaip išreikšti savo dėkingumą už kasdienį artimųjų pasitarnavimą. Tiesiog ima atrodyti, kad taip ir turi būti: po valgio visuomet suplauti indai, sutvarkyti kambariai.
Atsitokėti padėtų gana radikalus eksperimentas, kai tėvai taip pat nustoja tvarkytis, tačiau dėl augančios netvarkos nepraranda geros nuotaikos (nesuirzta, nepuola vienas kitam priekaištauti). Jei jiems pavyksta nekreipti dėmesio į netvarką tol, kol pirmieji neištveria vaikai, atsiliepdami į vaikų iniciatyvą ką nors daryti tėvai gali pasiūlyti susitvarkyti. Taip išvengdami primygtinio baksnojimo į netvarką, jie leidžia vaikams betarpiškai susidurti su nevalyvumu ir jo pasekmėmis. O vaikai iš savo patirties išmoksta pamoką, kad tvarka yra vertinga savaime (galiu lengviau atrasti geidžiamą daiktą ar įsipilti sulčių į švarią stiklinę), o nėra tik dar vienas suaugusiųjų primestas reikalavimas.
Nuo mažens reikėtų diegti nuostatą, kad tvarkosi visi šeimos nariai (net ir patys mažiausi pagal savo išgales). Kai plušama kartu, šie darbai nebeatrodo tokie sunkūs ar nuobodūs. Be to, svarbu nuolat pabrėžti, kad tokiu būdu šeimos nariai pasitarnauja vienas kitam ir niekas neturi išskirtinių teisių į tinginiavimą ar nedėkingumą. Šioje vietoje labai svarbus tėčio vaidmuo ir palaikymas. Jei jis irgi nevengia pasidalinti buities rūpesčiais su savo žmona, vaikams rodomas puikus lyčių lygybės bei bendradarbiavimo pavyzdys.
Taip pat svarbu suvokti, kad kartais nuolatiniai priekaištai dėl tvarkos gali maskuoti įsisenėjusius giluminius konfliktus. Pavyzdžiui, mama dažnai sako savo sūnui: „tu toks pat netvarkingas kaip ir tavo tėvas!“. Tad tarsi pasidaro saugiau baksnoti į tikro ar menamo nevalyvumo ženklus nei iš esmės spręsti tarpusavio santykių šeimoje problemas.
