REXSAN

Mindaugas Radušis. Kas sutvirtintų santuokos pamatus?

Bendra santuokos kaip instituto ateitis didelio optimizmo nekelia. Pavyzdžiui, Klaipėdoje pernai susituokė maždaug tiek pat porų, kaip ir ankstesniais metais, o ištuokų skaičiui buvo lemta išaugti. Be to, galime tik numanyti, kaip dažnai išsiskiria bendrą gyvenimą pradėjusių, bet savo santykių oficialiai nedeklaravusių žmonių keliai.

Panašu, kad išcentrinės jėgos yra tokios stiprios, jog dažnai pasidaro daug paprasčiau išsivaikščioti, nei priimti šeimyninio gyvenimo keliamus iššūkius. Jei santuoka vis dar išlieka vertybe, turime atrasti tai, kas galėtų sustiprinti jos pagrindą.

Planavimas

Patyrusiam keliautojui savaime aišku, kad kelionės sėkmė daugiausia priklauso ir nuo kruopščiai parengtų planų. Santuoka gali virsti labai rizikingu žygiu, jei prieš tai gerai neapgalvosime, kur norėtume, kad ji mus nuvestų.

Tad bendram šeimyniniam gyvenimui (taip pat, kaip ir bet kiekvienam kitam projektui, kurį norime įgyvendinti) reikia vizijos, kuri kaip kelrodė žvaigždė nuolat primintų apie sau išsikeltus tikslus. Tik iš gilaus supratimo, kokia yra mano santuokos misija, gali gimti konkretus pasišventimas, tik taip įgauna prasmę įsipareigojimas ir atranda stiprybės versmių atkaklumas.

Daugeliui gana paprasta įsivaizduoti, koks galėtų būti jų vaikų gyvenimas. Panašiai reikia žvelgti ir į santuokos horizontą. Svarbiausių vertybių – kaip orientyro laikymasis, drąsa svajoti bei ryžtas tas svajones paversti tikslais, pripažinimas, kad išskirtiniams pasiekimams reikia ypatingų pastangų, neleidžia pasiduoti, kai ėjimas į priekį pasidaro itin sunkus.

Vizijos numatymas nereiškia savanoriško dirbtinio įsikalinimo. kartkartėmis ji turėtų būti peržvelgiama iš naujo. Tad sutuoktiniams labai svarbu dalintis savo svajonėmis ir planais, kad bendras santuokos projektas būtų laiku pakoreguotas atsižvelgiant į reikšmingus gyvenimo įvykius ar permainas. Tačiau vizija, lyg švyturys audringoje jūroje, privalo nuolat „šviesti“, kad santuokinio gyvenimo laivas saugiai plauktų toliau.

Perspektyvos matymas

Santuoką labai sustiprina įsitikinimas, kad ji padeda siekti aukštesnių tikslų.

Jei bendro gyvenimo rūmas nuo pat pradžių statomas ant vertybinio pagrindo, jis taip lengvai nesugriūva, ištiktas kokios nors negandos. Tam tikslui labai pasitarnauja tikėjimas. Jis padeda sutuoktiniams puoselėti moralines dorybes, suteikia savo vaidmens visoje kūrinijoje pajautimą. Tik remdamiesi tikėjimu sutuoktiniai gali laiminti kitus žmones, sąžiningai elgtis su nuodėme. Pagarba amžinosioms vertybėms įprasmina gyvenimą ir padeda atsakyti į didžiuosius klausimus. Dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir bendra malda labai suartina kartu gyvenančius žmones, jų santykiui suteikia dvasinę gelmę.

Krikščioniškajam tikėjimui svarbi tarnystės idėja gali labai pasitarnauti ir sutuoktinių gerovei. Ji gali būti realizuojama ir už šeimos ribų, pagelbėjant savo artimiesiems bei draugams, savanoriškai talkinant Bažnyčios bendruomenei, bendradarbiams ar netgi visai nepažįstamiems žmonėms. Nuolat praktikuojant savęs dovanojimą, santuokiniame gyvenime taip pat pasidaro lengviau paaukoti asmeninius poreikius ar malonumus.

Galėjimas pasijuokti iš savęs net ir tuomet, kai reikalai vis prastėja, gali ne tik išsklaidyti virš galvų susitvenkusius rūstybės debesis, bet ir suteikti naujų įžvalgų. Laimingi sutuoktiniai mėgsta kartu džiaugtis ir linksmintis, tačiau vengia vienas iš kito šaipytis.

Kaip humoras leidžia į viską pažvelgti kitu aspektu, taip ir sutuoktiniai privalo mokytis pamatyti šviesiąją gyvenimo pusę. Tada net tragedija ar iš pirmo žvilgsnio nepakeliami sunkumai nepalaužia tikėjimo, kad Dievo plano akivaizdoje viskas yra tik į gera. O mūsų pažeidžiamumas leidžia pamatyti savo silpnumą ir priklausomybę nuo aukštesnių dėsnių. Tai padeda tapti kuklesniam, nuolankesniam, labiau atsižvelgiančiam ir suprantančiam kitą žmogų.

Sutelktumo jausmas

Viena iš santuokos funkcijų – abipusis fizinių, psichologinių ir dvasinių poreikių tenkinimas. Tai neišvengiamai kuria tarpusavio sąsajas, kurios atsispindi ir sutuoktinių kalboje, kai jie vis dažniau kalba ne vienaskaitos, o daugiskaitos pirmuoju asmeniu: „Mes, mūsų, mus.“

Savo santykiais patenkintiems partneriams būdinga tapatintis su santuoka. Jie jaučiasi tvirta ir darnia pora, išgyvena lojalumo ir vienybės su sutuoktiniu jausmus, priima šio santykio kasdienybę kaip komandinį darbą.

Prie vienybės jausmo patyrimo prisideda abiem pusėms priimtini meilės, švelnumo, intymumo, pagalbos ženklai. Kai meilė vienas kitam išreiškiama ir dvasiniu, ir fiziniu artumu. Kai nuolat patvirtinamas tiek pats asmuo, tiek vertė to, ką jis daro. Kai sutuoktiniai padrąsina vienas kitą ieškoti ir atskleisti savyje Dievo pašaukimą.

Buvimas kartu neįmanomas be atleidimo. Kai kuris nors iš sutuoktinių pažeidžia visuomenės ar šeimos gyvenimo taisykles, vienai pusei tenka pripažinti ir atgailauti už savo klaidas, o kitai – išmokti atleisti bei tikėti bendra ateitimi.

Nuolatinis nusiteikimas bendradarbiauti, sutarimo siekis, domėjimasis ir pagarba vienas kitam sukuria ypatingą sutuoktinių bendrystę. Tačiau santuoka neturėtų virsti partnerių susiliejimu, kai siekiama absoliučios vienovės. Ją labiau apibūdintų žodžiai: „Esu santykyje su savo žmona/vyru, tačiau kartu egzistuoju ir kaip autonomiškai veikiantis asmuo.“ Tokiu būdu pabrėžiama tarpusavio priklausomybė, tačiau neapribojama laisvė neišduodant santuokos bendrauti ir su kitais žmonėmis.

Tarpusavio santykiai

Sėkmingos santuokos viltį sustiprina sveiki tarpusavio santykiai. Tyrimai rodo, kad daugeliui skyrybų būtų galima užbėgti už akių, jei besikivirčijantys partneriai siektų pagerinti pašlijusį tarpusavio bendravimą.

Tvirtu santuokos tiltu, jungiančiu priešingus krantus, gali tapti tik atviras bendravimas. Sąžiningumas, jautrumas ir pagarba kito jausmams – būtina tokios komunikacijos dalis. Tik pačiam nuolat išreiškiant pasitikėjimą sutuoktiniu galima pelnyti panašų požiūrį į save.

Vaikų auginimo rūpesčiai ir džiaugsmai užpildo nemažą sutuoktinių tarpusavio santykių erdvės dalį. Jos reikšmingumą įrodo tai, kad bendradarbiavimas dėl vaiko gali nesibaigti net ir tuomet, kai tėvai nusprendžia išsiskirti. Tačiau sėkmingiems sutuoktiniams pavyksta atrasti tokio laiko, kai dėmesys skiriamas vien tik tarpusavio santykių puoselėjimui.

Labai svarbi kartu praleisto laiko kokybė. Ją galima palyginti su visoms gyvoms būtybėms reikalingu deguonimi. Šiaip jo užtenka labai nedaug, kad galėtume išgyventi. Jaučiant deguonies stygių netgi galima įkopti į aukštą kalną. Tačiau deguonies badui užsitęsus per ilgai, gali įvykti negrįžtami smegenų pažeidimai.

Tad sėkmingos santuokos siekiantys sutuoktiniai savo santykius turėtų priimti ne tik kaip dovaną, bet ir kasdienes pastangas juos išsaugoti.

Pagal Everett L.Worthington knygą „Hope-Focused Marriage Counceling: A Guide to Brief Therapy“ parengė Mindaugas Radušis

TAIP PAT SKAITYKITE