COVID-19 pandemija pakeitė pasaulį negrįžtamai. Ji daro įtaką ekonomikai, sveikatos sektoriui, taip pat ir žmonių tarpusavio santykiams. Karantino metu kur kas daugiau laiko praleidome su artimaisiais, taip pat ir šiomis dienomis, kuomet susirgusiųjų koronaviruso infekcija ir dėl to nusprendžiančių likti namie daugėja. Šeimos nariams tai – ne tik galimybė užmegzti artimesnius santykius, bet ir rizika patirti didesnį nuovargį.
Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys įsitikinęs, kad nuovargis atsiranda, nes žmonės tarsi vaidina spektaklį, jog gyvenime niekas nepasikeitė, tik tiek, kad daugiau laiko praleidžia namuose, tačiau situacija yra visiškai priešinga.
„Mes imituojame, kad realiame gyvenime niekas nesustojo. Tai melas, kuris ilgainiui ima varginti. Juk socialinis gyvenimas nėra vien tik fizinis išėjimas iš namų, tai yra tam tikras emocijų pasidalinimas. Per dieną su kiekvienu sutiktu žmogumi pasidaliname vis kita emocija, o kai to nebelieka, viską parsinešame namo ir emocijomis dalijamės tik su šeimos nariais, kuriems jų tenka daugiau nei bet kada anksčiau“, – sako L. Slušnys, kuris savo įžvalgomis apie tai, kaip COVID-19 pandemija veikia visuomenės nuotaikas, dalinsis šiandien Nacionalinio visuomenės sveikatos centro rengiamoje konferencijoje „Akistata su COVID-19: ar tapome stipresni?“.
Vieniems tėvai – dirgiklis, kitiems – džiaugsmas
Viena iš didžiausių problemų, anot psichiatro, jog paaugliams per karantiną nuolatinis tėvų buvimas šalia tapo didžiuliu dirgikliu.
„Tai natūralu. Jie nebegalėjo išeiti susitikti su draugais ir pasidalinti savo nepasitenkinimu tėvais, tad šis nuolat augo. Tėvams to atvirai paaugliai taip pat jautėsi negalintys papasakoti, nes jie nesuprasiantys. Šią priešpriešą tarp vaikų ir tėvų karantinas tik išryškino. Netgi tėvų teiravimasis, kaip jaučiasi jų vaikas, pradėjo erzinti paauglius, nes jie tai laikė nekantrumo išraiška“, – teigia L. Slušnys.
Kita vertus, jis tikina savo praktikoje sutikęs ir labai gražių bendravimo pavyzdžių, kuomet karantinas santykius tik pagerino.
„Vienas pradinukas labai atvirai pasakė, kad džiaugiasi karantinu, nes prieš tai tėtis visada dirbdavo, o dabar jis namuose su mama. Vaikui labai smagu, nes per karantiną tėtis jam skyrė daug dėmesio, žaidė su juo. Vaikui tokie santykiai – dovana“, – pavyzdžiu dalijasi psichiatras.
L. Slušnio teigimu, visos santykių problemos – ne tik tėvų ir vaikų – visada remiasi į gebėjimą klausytis ir išgirsti, o kartais išbūti tyloje. Vis daugiau laiko leidžiant namie jis pataria išmokti stebėti tiek save, tiek savo artimąjį, ir kartais tyloje būnant pajausti, ko reikia aplinkui esantiems žmonėms ir būtent tai jiems pasiūlyti.
„Karantino metu išryškėjo problema, kad vaikai nemoka įvardyti, ko jiems reikia, o dėl šios priežasties jie ima nervintis, atsiranda konfliktai. Paaiškėjo, kad geri santykiai yra įmanomi net ir sudėtingomis sąlygomis, jei tik mokame vienas kito klausytis ir gebame kalbėtis. Deja, daugybė suaugusiųjų to nemoka“, – pabrėžia jis.
Išmokime dalintis emocijomis ir tinkamai į jas reaguoti
L. Slušnys akcentuoja, kad norint palaikyti gerus santykius pirmiausiai reikia išmokti dalintis savo emocijomis su kitais žmonėmis, taip pat gebėti priimti kitų emocijas.
„Jei aš jaučiu tam tikrą emociją, turiu pasakyti tai, o jei pasidalinu savo jausmais, kitas žmogus turi tai išgirsti. Nesvarbu, ką jaučiame, turime nenumoti ranka į savo pojūčius. Taip pat be galo svarbu išmokti vieną dalyką – jei žmogus kažkaip jaučiasi, mes tą emociją turime išmokti priimti. Jei kitas šeimos narys šiandien yra liūdnas arba pavargęs, tai jam nederėtų atkirsti tokiomis sparnuotomis frazėmis, kaip „ar čia buvo dėl ko pavargti, juk niekur nėjai, ar yra čia ko liūdėti“. Žmogus, pasidalijęs savo jausmais ir išgirdęs tokį atsakymą, jausis kaip beisbolo lazda į galvą gavęs ir daugiau nebenorės išsipasakoti“, – aiškina jis.
Psichiatras rekomenduoja šeimoje padėti vienas kitam atrasti džiaugsmą, pastebėti kito pervargimo simptomus ir į tai reaguoti nuoširdžiai bei supratingai. Pasak jo, kad tai įvyktų, kai kuriems tėvams reikėtų sugrįžti į šiuolaikinės mokyklos suolą.
„Tėvams reikėtų įgyti socialinių ir emocinių kompetencijų – pasimokyti to, ko šiandien mokosi jų vaikai pirmose-aštuntose klasėse. Tai ilgas procesas, todėl karantinas ir laiko leidimas namie yra naudingi tuo, jog žmonės gauna progą stebėti ir pagaliau išmokti tiek su savo vaikais, tiek ir kitais žmonėmis bendrauti kitaip – išvysti juos visai kitoje šviesoje, pajusti, koks santykis juos sieja“, – pastebi L. Slušnys.
Jis priduria, kad nors gyventojai ir baiminasi galimo antrojo karantino bei bando jam nusiteikti, tokiose situacijose niekas negali iš anksto būti pasiruošęs, todėl tėra viena išeitis – priimti tai kaip faktą, kad privalome būti karantine, nes tokiu būdu saugome save ir kitus.
„Kiekvienas žmogus, sąžiningai laikydamasis karantino, saviizoliacijos taisyklių ar elementarių saugumo reikalavimų, turėtų sau „užsidėti“ aureolę. Juk būdami karantine ar paprasčiausiai sėdėdami namuose ir vengdami kontaktų saugome tuos, kuriems gali prireikti rimtos medicininės pagalbos, vietos ligoninėje. Nepamirškime, kad karantinas skirtas ne tam, kad kažką įkalintume, apribotume žmonių galimybes ar net teises į judėjimą, bet tam, jog nesprogtų sveikatos sistema“, – gyventojų nuogąstavimus dėl galimo antro karantino komentuoja L. Slušnys.
Daugiau apie visuomenės nuotaikas L. Slušnys kalbės Nacionalinio visuomenės sveikatos centro konferencijoje, kuri bus transliuojama centro „Facebook“ paskyroje. Transliacijos pradžia – 13.30 val.
