Vis dažniau psichologai kalba apie žemą vaikų savivertę. Ją visų pirma veikia atmosfera šeimoje ir tėvų bei vaikų tarpusavio bendravimas. Ar galima išvengti susierzinimo, kuris vis dažniau girdimas tėvų balsuose? Norvegų psichologų patarimai, kaip išmokti bendrauti su vaikais be barimų.
Ką reiškia – barti?
Vienoje apklausoje keturiolikmečiai, paklausti, kas kalbėjimą verčia laikyti barimu, atsakė labai panašiai: balsas, pakelta intonacija, nes kai kalbama įprasta intonacija, tai reiškia, jog tik kažką praneša. Taigi svarbi išraiškos forma, o ne parinkti žodžiai, nes būtent intonacija žodžius paverčia plūdimusi.
Jeigu tą pačią frazę pasakytume tinkamu tonu, tai pasakoma informacija taps suprantama ir priimama kaip įprastas fakto konstatavimas ar, tarkim, kvietimas bendrauti.
Forma atskleidžia nepasitenkinimą daiktų ar dalykų padėtimi. Barimęsi visada slypi kaltinimas arba kritika. Barimas – tai kritika, išreikšta kūno kalba, intonacija, balsu ar žeminančiais žodžiais. Nuo to vaikams tampa sunku, jie jaučiasi it būtų mušami balsu.
Barimas dėl auklėjimo?
Jei susikrimtusių tėvų, kurie ką tik išbarė savo vaiką, paklaustumėte, ko jie tikėjosi tuo pasiekti, greičiausiai išgirstume tokį atsakymą: „Juk turi būti kažkokios ribos! Negalima jam/ jai leisti daryti visko, ko tik užsinori.“ Paviršutiniškai žvelgdami mes matome įprastą siekį barant priversti vaiką daryti tai, kas reikalinga (arba atvirkščiai – uždrausti daryti tai, ko nereikia). Suaugusieji bara vaikus auklėjimo tikslais.
Taigi natūraliai kyla klausimas: ar padeda barimas auklėti vaikus? Ne. Barimas turi ne auklėjamąjį, o pragaištingą, žlugdomą poveikį. Ypač jei susimąstysime apie vaiko savivertę.
Barimas sukelia neigiamų emocijų, vaikams pasidaro liūdna ir nesmagu nuo griežto suaugusiojo tono. Vaikas nuleidžia galvą, jo pečiai nusvyra, jis žiūri į šoną arba žemyn. Gal net pradeda verkti. Barimas sukelia kaltės („aš padariau kažką negero“) arba gėdos („aš ne toks, kaip turi būti“) jausmą. Vyresni vaikai bando apsiginti arba užsirūstina, o kaip pasekmė kyla konfliktas. Dauguma vaikų užsiveria, kai yra pradedami barti, o jei jie barami nuolatos, gali tapti visiškai uždari. Suaugusieji to visiškai nenori ir nesiekia – juk paprastai norime, kad mūsų vaikai būtų atviri ir linksmi.
Mes, suaugusieji, retai barame vieni kitus, todėl kad mums ne tas pat, ką apie mus pagalvos kiti, nenorime susikurti netinkamo įspūdžio. Į save žvelgiame kitų akimis ir koreguojame savo elgesį, susilaikome nuo impulsyvių pykčio protrūkių ir stengiamės atrasti tinkamų bendravimo formų, neįžeidžiant kitų žmonių.
Žinoma, esama išimčių: paprastai ilgai bendraujančios poros, sutuoktiniai leidžia sau pabarti vieni kitus. Panašu, kad baramės tik su tais, kuriais pasitikime. Leidžiame sau pykti ir bartis, kai kitas yra priklausomas nuo mūsų arba jei manome, jog kitas niekur nedings. Bet tai visiškai nereiškia, kad barimas stiprina santykius. Santykiai išsaugojami nepaisant pykčių ir barimosi, o ne jų dėka. Barimas ne kuria, o naikina tarpusavio santykius ir artumą.
„Bet juk kiekvienas turi teisę pykti!“ – galite pagalvoti jūs. Pyktis – mūsų gyvenimo dalis, bet jis skiriasi nuo nuolatinio barimosi. Pyktis – natūrali emocinė reakcija situacijose, kada mus kažkas stipriai išgąsdina, kada pažeistos mūsų asmeninės ribos. Vaikai normaliai ištveria pyktį, jie privalo matyti natūralias tėvų reakcijas (ypač, kai jiems padedama suvokti pykčio atsiradimo priežastis). Bet vaikams sunku ištverti suaugusiųjų dirglumą, susierzinimą, kurie pasireiškia kasdieniu barimu.
Kaip išvengti barimosi?
Galbūt nuskambės keistai, bet vienas geriausių būdų išvengti barimosi – tai kiekvieną dieną su vaiku žaisti. Kasdien skirkite šiek tiek laiko, kad vaikas pajustų, jog tai tęstinis procesas. Kartu kažką nuveikite: puikiai tiks vaidmeniniai žaidimai, stalo žaidimai, išėjimas su vaikų į žaidimų aikštelę, piešimas, knygos skaitymas ar bet kas kitkas, kas patinka jūsų vaikui.
Tegul vaikas pats nusprendžia, kuo užsiimsite, o jūs sutikite, net jei manote, kad tai ne visai įdomu. Pasakykite sau, jog klausysitės vaiko ir seksite juo. Tikslas – būti su vaiku pagal jo sąlygas.
Žaidimas kartu atneša savo vaisių. Vaikas jaučia, kad yra matomas, vertinamas, ir jo savivertė kasdien stiprėja. Jis tampa ramesnis, kai žino, kad jam nereikia kovoti dėl jūsų dėmesio, geriau girdi, ką jam sakote padaryti. Kasdienė harmoningo bendravimo porcija užkerta kelią situacijoms, kuriose jums kyla noras bartis. Jeigu niekada anksčiau nebandėte kasdien su vaiku pažaisti pagal jo sąlygas, tai efektą turėtumėt išvysti jau po kelių dienų.
Kuo pakeisti barimą?
Straipsnio pradžioje minėti keturiolikmečiai pateikė paprastą ir naudingą patarimą: „Pasakykite tai įprastu tonu.“ Pasistenkite kalbėti įprastu balsu, net jei esate susinervinę, susikrimtę. Šį patarimą lengva įsiminti, bet laikytis jo labai sunku. Tačiau galima kasdien treniruotis. Jei barimasis tapo kasdiene problema, tai būtent mes, suaugusieji, privalome keisti savo elgesį. Bet kaip vaikams, taip ir suaugusiems yra kur tobulėti. Tad kodėl gi nepadarius to bendru projektu?
Pagal užsienio spaudą parengė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė
