Polemiką dėl emocinio intelekto (EI) svarbos galima pavadinti „Grantas prieš Golemaną“. Du įtakingi pasaulio švietimo bendruomenės teorinės minties galiūnai surėmė pečius dėl kiekvienam lyderystę ar personalo vadybą studijuojančiam rūpimo ar bent jau diskutuoto klausimo – emocinio intelekto.
Pensilvanijos universiteto Whartono verslo mokyklos profesorius Adamas Grantas pradėjo polemiką socialinio tinklo „LinkedIn“ tinklaraščio įraše „Emotional Intelligence Is Overrated“ („Pervertinamasemocinis intelektas“), teigdamas, jog „klystama, jei sprendimai dėl darbuotojų įdarbinimo ar paaukštinimo tarnyboje priimami remiantis emociniu intelektu“, ir kad „susirūpinus dėl darbo rezultatų net ir daug emocijų reikalaujančiame darbe, paaiškėja, jog kognityviniai gebėjimai yra svarbesni už emocinius“.
Psichologas Danielis Golemanas, termino „emocinis intelektas“ autorius, nesutiko su tokiu teiginiu, palikęs įrašą „Let’s Not Underrate Emotional Intelligence“ („Nenuvertinkime emocinio intelekto“), kuriame kvestionuoja Granto pateiktą EI vertinimą, savo teiginiu grįsdamas įvairių tyrimų, kuriuos atliko „The Consortium for Research on Emotional Intelligence“, rezultatais.
Šioje erdvėje išryškėjęs viešas ginčas buvo plačiai komentuojamas. Vienas iš daugelio panorusių pareikšti savo nuomonę – Claudio Fernández-Aráozas, vyresnysis personalo paieškos įmonėms ir organizacijoms bendrovės „Egon Zehnder“ konsultantas, buvęs šios bendrovės tarptautinio vykdomojo komiteto narys, jau anksčiau išleistos knygos „Great People Decisions“ (Wiley, 2007) ir ką tik pasirodžiusios knygos „It’s Not the How or the What but the Who: Succeed by Surrounding Yourself with the Best“ (Harvard Business Review Press, 2014) autorius, „Harvard Business Review“ (HBR) paskelbęs straipsnį „Ignore Emotional Intelligence at Your Own Risk“.
Sukaupęs trijų dešimtmečių vadovų įdarbinimo ir paaukštinimo tarnyboje darbo patirtį, Claudio Fernández-Aráozas, kuriam teko kalbėtis su daugiau nei 20 000 kandidatų bei rekomenduoti priimti į darbą daugiau nei 500 aukštesniosios grandies vadovų, turėjo visas galimybes domėtis įvairiausiais kandidatų vertinimo metodais bei tirti jau įdarbintų vadovų darbo poveikį įmonių ir organizacijų veiklos rezultatams.
Visa tai leido jam padaryti išvadą, jog tiesiog nepatartina nepakankamai išryškinti emociniu intelektu grindžiamų kompetencijų, lemiančių lyderių vaidmenį atliekančių vadovų sėkmę, svarbą.
Dar paskutiniajame XX a. dešimtmetyje čia apžvelgiamo straipsnio autorius atliko pirmąjį kiekybinį tyrimą, kuriame pasinaudojo informacija, atskleidžiančia 250 savo rekomenduotų įdarbinti kandidatų į vadovus darbo rezultatus. Tyrimas apėmė daugiausia Lotynų Amerikos šalių įmones ir organizacijas, t.y. užsakovus, kuriems personalo atrankos ir konsultavimo bendrovė „Egon Zehnder“ parinko darbuotojus. Claudio Fernández-Aráozas nagrinėjo kandidatų trijų pagrindinių kintamųjų (patirties, IQ ir EI) koreliaciją su tų asmenų pasiekimais darbe.
Rezultatai nustebino: paskirtieji vadovai su aukščiausiais IQ rodikliais ir pakankamai menkais EI rodikliais sudarė nemažą – 25 procentų – nesėkmės atvejų darbinėje veikloje procentinę dalį. Tuo tarpu paskirtieji vadovai, pasižymintys aukštu emociniu intelektu bei turintys pakankamai neblogus bent vieno iš pirmiau minėtų kintamųjų (patirties ar IQ) rodiklius, sudarė vos 3-4 proc. nesėkmės atvejų darbinėje veikloje. Kitaip tariant, pasak tyrėjo ir straipsnio autoriaus, emocinis intelektas, esantis dermėje su aukštu IQ ar vertinga darbo patirtimi, tapo labai stipriu sėkmę darbe lemiančiu veiksniu. Taip pat išryškėjo tendencija, jog aukštą intelekto koeficientą ir didelę patirtį turintys paskirtieji kandidatai dažniausiai „perdegdavo“.
Claudio Fernández-Aráozo bendradarbiai, atlikę tokius tyrimus kitose šalyse (tarp jų – Japonijoje ir Vokietijoje) bei įvairiausiose kultūrinėse terpėse, patvirtino, jog gauti rezultatai panašūs. Paaiškėjo, kad dėl aukšto IQ ir didelės patirties į darbą priimami žmonės yra iš jo atleidžiami dėl to, kad jiems nepavyksta susitvarkyti su darbo užduotimis patiems, taip pat jiems nesiseka vadovauti kitiems.
Taigi, remdamiesi tyrimų rezultatais ir išvadomis, personalo atrankos ir konsultavimo bendrovė „Egon Zehnder“ specialistai parengė kandidatų vertinimo ir jų paskesnio darbo pasiekimais grindžiamą kompetencijų modelį, kuris buvo imtas taikyti įvairiose pasaulio vietose esančiuose 69 bendrovės padaliniuose. Nors pasitvirtino faktai, jog kai kurios savybės ir gebėjimai, lemiantys gerą ir sėkmingą aukščiausios grandies vadovų darbą (pvz., strateginis kryptingumas ar gebėjimas perprasti rinkos imperatyvus), iš tiesų yra iš esmės kognityviniai, tačiau dauguma jų (tarp jų –susitelkimas į darbo rezultatus, poveikis užsakovams, klientams, bendradarbiavimas ir įtaka, organizacinių gebėjimų ugdymas ir tobulinimas, komandinė bei pokyčių lyderystė) yra grindžiami emociniu intelektu.
Dirbdamas dėstytoju su Harvardo universiteto magistrantais talentų vadybos programoje, Claudio Fernández-Aráozas bendravo su šimtais sėkmingai dirbančių įmonių ir organizacijų vadovais. Jis vienareikšmiškai gali pasakyti, jog didžiosios daugumos šių vadovų kompetencijų, kurias jie taiko atrinkdami ir ugdydami lyderius savo organizacijose, taip pat yra grindžiamos emociniu intelektu.
Claudio Fernández-Aráozas pritaria Adamui Grantui, jog emocinis intelektas nėra panacėja. Taip, kaip nėra nei IQ, nei kuris kitas kintamasis. Straipsnio autoriaus manymu, kaip jis tai atskleidžia savonaujausioje knygoje, tinkami kandidatai į vadovo postą turi būti protingi (vadovaujantis tradiciniu IQ supratimu), taip pat jie privalo puoselėti vadovams priimtinas vertybes, gebėti prisitaikyti dirbti konkrečioje vietoje bei turėti reikiamas darbui kompetencijas.
Taip pat labai svarbus dėmuo, kaip aiškinama 2014 m. HBR skelbtame straipsnyje, asmens turimos galimybės tobulėti. Įdomu yra tai, kad skiriamieji tokio potencialo bruožai – tinkama motyvacija, žingeidumas, suinteresuotumas ir įsitraukimas bei ryžtingumas ir atsidavimas siekiant tikslo – taip pat labai priklauso nuo emocinio intelekto. Norinčiam prisitaikyti prie kintančių sąlygų žmogui reikia turėti kur kas daugiau nei vien aukštą IQ.
Baigdamas savo pamąstymus, straipsnio autorius sako: „Galite į emocinį intelektą ir nekreipti dėmesio, tačiau supraskite, kuo rizikuojate.“
