Šį spalį Konkurencijos taryba oficialiai pripažino: privačios medicinos įstaigos Lietuvoje diskriminuojamos. Politikai jau nusileido, kad pinigai paskui pacientą sektų pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, tačiau atsukti sklendę ir kitoms privatininkų paslaugoms nėra linkę.
Šiandien abejonių jau beveik niekam nebekyla: sprendimas „privatizuoti“ pirminę sveikatos priežiūros grandį pasiteisino. Privačios įstaigos įrodė galinčios teikti kokybiškas pirmines sveikatos priežiūros paslaugas ir užsitikrino pacientų pasitikėjimą. Tai įrodo faktas, kad šiuo metu privačiose klinikose ir kabinetuose jau yra prisirašę apie 900 tūkst. Lietuvos gyventojų ir šis skaičius kasmet vis didėja. Privačių ir valdiškų pirminės sveikatos priežiūros įstaigų skaičius šalyje taip pat susilygino, o eilės prie šeimos gydytojų kabinetų valstybinėse poliklinikose natūraliai apmažėjo.
Smulkių privačių šeimos gydytojų kabinetų ir klinikų daugėja, bet dauguma jų vos suduria galą su galu, mat tų lėšų, kurias kiekvienam pacientui skiria teritorinės ligonių kasos, toli gražu nepakanka visoms sąnaudoms padengti, ypač jei įstaiga dar neturi daug pacientų. Esą išgyventi galima tik teikiant papildomas mokamas sveikatos priežiūros paslaugas.
Didžioji dalis šių privačių kabinetų galėjo virsti naujomis nedidelėmis poliklinikomis, teikiančiomis ne tik pirminio, bet ir antrinio lygmens asmens sveikatos priežiūros paslaugas, jei tik būtų galėję pasirašyti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis ir dėl kitų paslaugų teikimo. Bet nevirto, nes valstybė pasakė „stop“. Privatininkai neva jau ir taip daug gavo.
Todėl sveikatos priežiūra Lietuvoje, kaip sako Laisvosios rinkos instituto ekspertė Rūta Vainienė, ir toliau lieka iš esmės valstybinė, o pasirinkimas pacientui garantuojamas tik pirminėje grandyje.
Privatininkams – tik 8 proc. PSDF biudžeto
Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenys patvirtina, kad privati medicina žymesnę dalį užima tik pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugų bei brangių tyrimų rinkoje. Pernai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto už šias paslaugas privatininkams nubyrėjo maždaug po 26 proc. visų šioms paslaugoms skirtų lėšų. Ktose srityse privačioms įstaigoms tenka tik visiški trupiniai: už II ir III lygmens konsultacijas bei kitas specializuotas ambulatorines paslaugas – vos 7,6 proc., už stacionarines paslaugas – tik 0,3 proc. visų skirtų lėšų. Tai rodo, kad visas pagrindines sveikatos priežiūros ir stacionarines paslaugas gyventojams ir toliau teikia valdiškos poliklinikos bei ligoninės, neturinčios jokio noro ir taip menkomis PSDF lėšomis dalytis su privatininkais.
„Šiuo metu Lietuvoje privačios įstaigos PSDF biudžete sudaro apie 8 proc., kai daugelyje ES šalių privačios medicinos dalis siekia 20–60 proc.”, – lygina Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos valdybos narys Artūras Seibutis.
Jei privati klinika nori sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa dėl šeimos gydytojo paslaugų, jokių kliūčių nėra – čia uždegta žalia šviesa. Trukdžiai prasideda tuomet, kai privati įstaiga pareiškia norinti teikti iš PSDF finansuojamas antrinio lygmens ar stacionarines paslaugas. Privačių klinikų vadovai vienu balsu tvirtina, kad jų mėginimai sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl kitų paslaugų teikimo daugeliu atvejų atsimuša į sieną. Valstybė, jų nuomone, tiesiog nutarė blokuoti tolesnius privačių įmonių žingsnius teikti sveikatos priežiūrą gyventojams.
Kaip aiškina A.Seibutis, kai kurios privačios įstaigos (bet tokių yra nedaug) iki naujos tvarkos įsigaliojimo 2009 m. dar spėjo sudaryti sutartis dėl konkrečių antrinio lygmens specialistų konsultacijų. Jose teikiamas paslaugas ligonių kasos ir apmoka. Tačiau šiandien susiklostė tokia padėtis, kad jei šios įstaigos nori sudaryti sutartis dėl kitų specialybių gydytojų konsultacijų arba apskritai atsiranda naujų įstaigų, norinčių sudaryti savo pirmąsias sutartis dėl antrinio lygmens paslaugų, yra vertinamas paslaugų vartojimo rodiklis. Tai yra pradedama lyginti, kiek dar toje konkrečioje savivaldybėje yra atitinkamos paslaugos teikėjų, o tai reiškia, kad šiandien sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa dėl ambulatorinių gydytojų konsultacijų miestuose įsikūrusios privačios įstaigos neturi beveik jokių šansų. Kitaip tariant, sukurtas visas mechanizmas, kaip „atsimušti“ nuo privačių įmonių bandymų atsiriekti dar bent riekelę nuo PSDF biudžeto pyrago, nes visoms valstybinėms įstaigoms jo ir taip nepakanka.
Dar daugiau kliūčių kyla, jei privačios įstaigos ima pretenduoti į stacionarinių paslaugų finansavimą. Privačias įstaigas vienijančios asociacijos vadovai neapsikentę kreipėsi į Konkurencijos tarybą (KT) dėl diskriminacijos ir dabar triumfuoja: tyrimą atlikusi KT spalio viduryje nustatė, kad sveikatos apsaugos ministro įsakymai riboja konkurenciją naujo profilio stacionarinių paslaugų teikimo rinkoje bei prieštarauja LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.
Paaiškėjo, kad į naujų stacionarinių paslaugų rinką norintys įeiti privatūs žaidėjai praktiškai neturi galimybių tai padaryti, nes tam užkerta kelią ministro įsakymu patvirtintos leidimų teikti šias paslaugas, kai jos finansuojamos iš PSDF biudžeto, išdavimo tvarkos nuostatos. Kaip skelbia KT, šiuo metu galiojanti tvarka numato, kad leidimas pradėti teikti iš PSDF apmokamas stacionarines paslaugas gali būti neišduodamas, jeigu kitos analogiškas paslaugas jau teikiančios gydymo įstaigos sutinka padidinti teikiamų paslaugų apimtis (kaip tarybai aiškino Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, taip elgiamasi taupant lėšas), o tai esą diskriminuoja naujus šių paslaugų teikėjus bei riboja konkurenciją.
