Į kurias kūno vietas bitė gelia skaudžiausiai?

Viskas prasidėjo nuo to, kad į Kornelio universiteto (JAV) absolvento Michaelo Smitho vilkimus šortus kartą įskrido bitutė. Neradusi kelio atgal ir puolusi neviltin, bitė įgėlė jam į sėklidę. Likimo ironija: bitė įgėlė bičių elgsenos ir evoliucijos studentui. Nukentėjusiam jaunuoliui šovė į galvą sudaryti kūno vietų, į kurias bitė gelia skaudžiausiai, sąrašą. Jo autorius pats sąžiningai išbandė visų kūno vietų skausmą. Paaiškėjo, kad intymios vietos – jautri, bet tikrai ne pati jautriausia vieta bičių ar širšių įgėlimams.

„Kai prie bičių eini vilkėdamas šortais, bitės ten gali įskristi labai nesunkiai, – kuriozinę istoriją prisimena originalaus tyrimo autorius. – Bet labiausiai nustebino, kad skaudėjo ne taip baisiai, kaip tikėjausi.“

Tada M. Smithas ir nusprendė išsiaiškinti, kuri žmogaus kūno vieta įgėlus bitei skauda labiausiai.

Su geliančiais vabzdžiais dirbantys specialistai turi savų atsakymų, tačiau M. Smithui rasti kokių nors oficialių ir patikimų duomenų nepavyko. Nepadėjo net Justinas Schmidtas – žymus Schmidto (arba geluonies sukeliamo skausmo) skalės autorius. Šia skale įvertinamas įgėlimo sukeltas skausmas.

Pagal Schmidto skalę (nuo 0 iki 4), bitės įgėlimas lygus 1 balui, o jaučiamas taip, „tarsi rankos odą būtų nudeginusi maža kibirkštis“. Vapsvos įkandimas prilyginamas 2 balams, o apibūdinamas kaip „aštrus, ūmus ir nepagarbus – tarsi kas nors į jūsų liežuvį būtų užgesinęs cigarą“. Nuožmiausiai pasaulyje gelia Paraponera clavata skruzdžių rūšis („skruzdės-kulkos“, angl. bullet ant). Jų įgėlimo balas lygus 4+, o jaučiamas kaip „nesibaigiantis, kiaurai veriantis skausmas – lyg basas stovėtum ant žėruojančių anglių ir surūdijusių tricolių vinių“.

Žodžiu, J. Schmidtas tyrinėjo skirtingų vabzdžių įgėlimus. O štai kūno dalių jautrumu įgėlimams nesidomėjo. Šią spragą ir panūdo užpildyti beveik bendrapavardis M. Smithas. Eksperimentine laboratorija Kornelio universiteto studentas pavertė… savo kūną.

Mokslas reikalauja aukų. M. Smithas dirbo skrupulingai laikydamasis metodologinių reikalavimų: bites pincetu suimdavo už sparnelių ir prispausdavo prie vienos ar kitos kūno dalies. Geluonį toje vietoje tyrėjas palikdavo minutei, tada jį ištraukdavo ir įvertindavo skausmo intensyvumą skalėje nuo 1 iki 10. Ir taip – po 5 „dozes“ per dieną, visados nuo 9 iki 10 val. ryto. Beje, kiekviena tyrimų serija prasidėdavo „testuojamaisiais įgėlimais“ į dilbį – šis pojūtis tapdavo atskaitos tašku kitiems penkiems įgėlimams.

Iš viso M. Smithas bitėmis „badėsi“ 38 dienas. Per tą laiką į 25 kūno vietas tyrimo autorius susivarė po 3 geluonis.

Žinoma, tyrimo rezultatai labai subjektyvūs. Be to, tyrime dalyvavo tik vienas asmuo. O ir pats M. Smithas įsitikinęs, kad jo sudaryta skausmo anatomijos skalė negali būti apibendrinama kiekvienam kitam žmogui.

„Jei tyrime dalyvautų kitas žmogus, ko gero, jam skaudžiausios būtų kitos vietos“, – mano M. Smithas. Vis dėlto bendri jautrumo įgėlimams bruožai – gana aiškūs.