Sakoma, jog 99 proc. genialumo sudaro darbas, tačiau kartu mėgstama aptarinėti tik skandalingų menininkų, bohemiškų mąstytojų palaido gyvenimo peripetijas, jų mėgavimąsi alkoholiu ar narkotikais. Ar įmanoma produktyviai kurti, kai kiekviena diena – vis kitokia, netikėta? O gal didieji genijai visgi laikydavosi dienos režimo? Franzas Kafka, nusivylęs gyvenamosiomis patalpomis ir darbu, 1912 metų laiške sužadėtinei Felicei rašė: „Laiko mažai, jėgos ribotos, tarnyba šiurpi, butas triukšmingas, ir jei malonus, nesudėtingas gyvenimas nėra įmanomas, tuomet bandai suktis subtiliais manevrais.“ Kokie manevrai pagelbėdavo talentingoms asmenybėms nepasiduoti nuotaikų kaitai, tingumui, netikėtumams ir produktyviai dirbti?
René Descartesas mėgdavo tįsoti lovoje, mieguistam protui klajojant po miškus, sodus, užburtus rūmus, kur patirdavo „visus įsivaizduojamus malonumus“, choreografas George’as Balanchine’as kurdavo lygindamas, o kompozitorius George’as Gershwinas dirbdavo ištisas dvylika valandų nuo vidudienio iki vidurnakčio – prie pianino sėdėdavo su pižama ir šlepetėmis. Kitas kompozitorius Igoris Stravinskis galėdavo kurti tik tuomet, kai įsitikindavo, jog jo niekas negirdi, o nebegalėdamas susikaupti atsistodavo ant galvos. Viktorijos epochos britų romanistas Anthony Trollope’as kiekvieną rytą, prieš išeidamas į darbą pašte, prisiversdavo parašyti tris tūkstančius žodžių (250 žodžių kas penkiolika minučių tris valandas); per daugiau nei trisdešimt metų darbo pašte jis parašė per dvidešimt knygų.
„Konkistadoras Juan Ponce de León visą gyvenimą ieškojo jaunystės šaltinio, o aš – tobulos rutinos“, – rašo viena „Harvard Business Review“ redaktorių Sarah Green, pradėdama 2013 metais išleistos knygos „Kasdieniai ritualai: kaip dirba meistrai“ apžvalgą. Jeigu ir jums atrodo, jog įvairiaspalvius lipnius lapelius pakeitė išmaniosios programėlės, o dienos ir toliau išsprūsta iš planų tinklo, praeina netikėtai ir per greitai, galbūt pravers šie talentingų kūrėjų darbotvarkių aspektai. Minėtoje knygoje nagrinėjami 161 asmens – dailininkų, rašytojų, kompozitorių, mokslininkų, filosofų etc. – dienos režimai. Pasirodo, jog griežta darbotvarkė jiem buvo esminė kokybiško darbo sąlyga.
1) Darbo vieta su kuo mažiau trukdžių. Jane Austen prašydavo, kad girgždantys vyriai nebūtų sutepami, idant ji girdėtų, ką nors artinantis prie jos darbo kambario. Williamas Faulkneris, kurio darbo kabinete nebuvo spynos, tiesiog išsukdavo durų rankeną ir pasiimdavo ją su savimi. Marko Twaino šeima žinojo, kad neverta veržtis į rašytojo kambarį, kai labai jo prireikdavo – papūsdavo į ragą. Britų rašytojas Grahamas Greene’as nuėjo dar toliau: jis nuomojo slaptą biurą, kurio adresą ar telefono numerį žinojo tik žmona.
2) Kasdienis pasivaikščiojimas. Ne vienam nuolatiniai pasivaikščiojimai buvo būtini smegenų veiklai. Sorenas Kierkegaardas jų metu būdavo taip įkvėptas, jog dažnai grįžęs išsyk puldavo prie stalo ir tęsdavo rašymą, net nepadėjęs į šalį skrybėlės, vaikščiojimo lazdos ar skėčio. Charleso Dickenso garsieji trijų valandų pasivaikščiojimai kiekvieną popietę taip pat duodavo peno jo kūrybai. Čaikovskis vaikščiodavo porą valandų ir niekada negrįždavo nė sekundės anksčiau, įsitikinęs, jog vengdamas 120 minučių pasivaikščiojimo jis susirgtų. Beethovenas ilgam išeidavo po priešpiečių, su savimi turėdavo pieštuką ir popieriaus – jei užkluptų įkvėpimas. Erikas Satie darydavo tą patį, keliaudamas iš Paryžiaus į darbininkų priemiestį, kuriame gyveno, sustodamas tik prie gatvės žibintų brūkštelėti kelionės metu kilusių idėjų. Pasakojama, kad, karo metais išjungus žibintus, smuko ir Satie produktyvumas.
3) Atskaitomybės rodikliai. Anthony Trollope’as rašydavo tik tris valandas per dieną, tačiau siekdavo parašyti 250 žodžių per 15 minučių. Ir jei pabaigdavo romaną nepraėjus trims valandoms, tučtuojau imdavosi rašyti naują knygą. Ernestas Hemingway’us taip pat fiksuodavo kasdien parašomo teksto kiekį lentelėje, kad „savęs neapgaudinėtų“. O amerikiečių psichologas B. F. Skinneris savo rašymo sesijų pradžią ir pabaigą fiksuodavo laikmačiu ir grafikuose detaliai išanalizuodavo darbo valandas bei teksto kiekį.
4) Aiški riba tarp svarbaus ir tuščio darbo. Taip kaip mes kankinamės su krūvomis elektroninių laiškų, į kuriuos reikia atsakyti, taip anksčiau problemų keldavo popieriniai laiškai. Dauguma produktyvių kūrėjų rimtu darbu užsiimdavo rytais, o į laiškus atsakydavo popietę, kiti to imdavosi tuomet, kai pradėdavo nesisekti pagrindinis darbas. Visgi žmonės ankstesniais amžiais turėjo vieną pranašumą prieš mums: popieriniai laiškai atkeliaudavo tam tikrais intervalais, o ne nuolat kaip elektroniniai laiškai.
5) Įprotis sustoti, kai itin sekasi, o ne užstrigus. „Netikiu išteklių eikvojimu, suprantate? Aš tikiu, jog reikia atsistoti nuo rašomosios mašinėlės, atsitraukti nuo jos, kol dar turi ką pasakyti“, – teigdavo Arthuras Milleris. Nors Mozartas nubudęs šeštą valandą ryto visą dieną bruzdėdavo muzikos pamokose, koncertuose, susitikimuose ir neidavo miegoti iki pirmos nakties, dauguma kitų genijų rašydavo ryte, baigdavo iki priešpiečių meto, pasivaikščiodavo bei valandą ar dvi atsakinėdavo į laiškus. „Supratau, kad pavargęs ir norintis pailsėti, bet toliau dirbantis lyg niekur nieko yra kvailys“, – rašė Carlas Jungas. Kvailys arba Mozartas.
6) Palaikantis partneris. Knygoje rašoma, jog Freudo žmona Martha „išdėliodavo jam drabužius, parinkdavo nosinaites ir net uždėdavo dantų pastos ant šepetėlio“. Gertrudai Stein labai patikdavo rašyti lauke, žiūrint į uolas bei karves, tad per jų išvykas į Prancūzijos užmiestį Alice B. Toklas baidydavo karves, kad jos patektų į rašytojos regos lauką. Gustavo Mahlerio žmona papirkinėjo kaimynus bilietais į operą, kad šunys nelotų, kol vyras rašo muziką. Kūrėjams padėdavo ne tik mylimieji, bet ir giminaičiai, draugai. Jane Austen sesuo Caasadra rūpindavosi visais buities reikalais. „Kūryba man atrodo neįmanoma, kai galva pilna avienos ar rabarbarų porcijų“, – rašė Jane Austen. Andy Warholas skambindavo draugui ir bendradarbiui Patui Hackettui kiekvieną rytą ir smulkiai apsakydavo praėjusios dienos veiklas. Tai galėdavo užtrukti iki dviejų valandų, Hackettui užsirašinėjant, kiekvieną darbo dieną nuo 1976-ųjų ir Warholo mirties 1987 metais.
7) Ribotas socialinis gyvenimas. „Nebuvo jokių vakarėlių, priėmimų, jokių buržuazinių vertybių… tai buvo tvarkingo tipo gyvenimas, sąmoningai siekta paprastumo, kad ji galėtų dirbti“, – apie Simone de Beauvoir yra rašęs vienas jos meilužių. Marcelis Proustas priėmė sprendimą nuo 1910 metų pasitraukti iš visuomenės. Pablo Picasso ir jo mylimoji Fernande Olivier iš G. Stein ir Toklas pasiskolino sekmadienio kaip „dienos namie“ idėją. Šitaip buvo galima „vienai popietei atsikratyti draugystės įsipareigojimų“.
Šių talentingų žmonių dienos režimai – nepaprastai įdomūs, įkvepiantys, nors atrodo nepasiekiami. Visgi ne visiems pavyksta organizuoti laiką taip, kaip norėtum. Kiti daro viską, ką gali, apriboti išorinės, o ne savo pačių darbotvarkės. Pavyzdžiui, amerikiečių rašytoja Francine Prose pradėdavo rašyti, kai mokyklinis autobusas išveždavo vaikus į mokyklą, o baigdavo jiems grįžus ar T. S. Eliotas, supratęs, jog daug lengviau rašyti dirbant banke dienos metu nei badaujant kaip poetui. Taikymasis prie kitų rutinos gali erzinti, bet tai padeda neišklysti iš tako. Juk dėl to ir reikalingos dienotvarkės – kad nenustotume ėję savuoju keliu, net jei ir pasitaiko dienų, kurių nepavyksta nugyventi taip, kaip norėtume.
Pagal Harvard Business Review parengė Rosita Garškaitė
