Pastaruoju metu visame pasaulyje populiarėjant Viduržemio regiono mitybai, kurioje yra gausu gliuteno turinčių produktų (duona, makaronai, pica), greitai ėmė didėti su gliutenu susijusių ligų skaičius. Viena iš jų – celiakija. Visuomenė mažai žino apie celiakiją, todėl viso pasaulio pacientai ir medikai garsiai apie tai prabyla gegužės mėnesį.
Celiakija yra autoimuninė virškinamojo kanalo liga. Jos metu, veikiant gliutenui, pažeidžiami plonųjų žarnų gaureliai – prasideda jų atrofija. Šie pokyčiai lemia maisto medžiagų pasisavinimo sutrikimus. Ligą, be gliuteno vartojimo, lemia ir kiti veiksniai: aplinkos, genetiniai ir mikrofloros pokyčiai.
Celiakija serga 1 proc. Europos ir Šiaurės Amerikos populiacijų gyventojų. Nauji ligos atvejai diagnozuojami 1 iš 100–1 iš 250–300 žmonių. Celiakija galima susirgti visais žmogaus amžiaus laikotarpiais: vaikystės–paauglystės laikotarpiu, 60 proc. naujų ligos atvejų diagnozuojama suaugusiesiems, 15–20 proc. – liga diagnozuojama vyresniems kaip 60 m. asmenims. Suaugusiems žmonėms ši liga gali atsirasti po chirurginės intervencijos, persirgtos virusinės infekcijos, patirtų sunkių stresų, nėštumo metu arba po gimdymo. 5–15 proc. serga dizigotiniai dvyniai, iki 70 proc. – monozigotiniai dvyniai.
Gliutenas yra pagrindinis kviečių, miežių, rugių ir sudedamųjų jų dalių (gliadinų ir gliuteninų) struktūrinis baltymas, tešlai (miltus sumaišius su vandeniu) suteikiantis elastingumo ir viskoziškumo.
Didėjanti žemės ūkio mechanizacija, pramoninis pesticidų bei trąšų vartojimas lemia naujų kviečių variantų atsiradimą ir gliuteno šalutinių imuninių reakcijų sukėlimą. Be to, trumpėja duonos rauginimo procesai, tai lemia toksinių gliuteno peptidų koncentracijos didėjimą duonos gaminiuose. Nustatyta, kad gliadinai – grupė baltymų, kuriuose daug prolino ir gliutamino, yra pagrindinis toksinis gliuteno komponentas. Šie baltymai, atsparūs virškinimui, virškinamajame kanale sukelia ląstelės griaučių pertvarką, gleivinės homeostazės pokyčius.
Celiakija yra daugiasistemė ir daugiasimptomė liga, kurios simptomai labai įvairūs ir ne visada gali prasidėti virškinamajame kanale. Įprastiniai celiakijos simptomai: spazminiai pilvo skausmai, vidurių pūtimas, lėtinis viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, sutrikęs tuštinimasis (steatorėja), nepaaiškinama mažakraujystė (folio rūgšties ar vit. B12 nulemta, geležies stokos), nepaaiškinamas svorio mažėjimas, esant geram apetitui, arba svorio didėjimas. Kiti simptomai: dantų emalio defektai, metabolinės kaulų ligos (osteopenija, osteoporozė, kaulų ar sąnarių skausmai), nuovargis, silpnumas, energijos stoka, depresija, burnos opos, brendimo sutrikimai, migreniniai galvos skausmai. Kūdikiai, vaikai, paaugliai, sergantys celiakija, dažnai patiria augimo sutrikimus, vargina vėmimas, pilvo pūtimas, atsiranda elgesio pokyčių.
Celiakija diagnozuojama atliekant kraujo (nustatomi specifiniai antikūnai), genetinius (HLA genetinis tyrimas: esant neigiamajam DQ2 ir DQ8 celiakijos diagnozė atmetama, teigiamasis testas rodo genetinį polinkį) tyrimus. Šie tyrimai yra tik pagalbiniai, diagnozuojant celiakiją. Celiakijos diagnozę patvirtina endoskopijos tyrimo metu paimtų plonųjų žarnų audinių gabalėlių teigiamas pathistologijos atsakymas.
Griežtai rekomenduojama tirti visus celiakija sergančio žmogaus šeimos narius, nors jiems ir nepasireiškia jokie simptomai. Šeimos nariai, sergantys autoimuninėmis ligomis, turi iki 25 proc. padidėjusią riziką sirgti celiakija.
Celiakijos gydymo esmė – begliutenė dieta, kurios būtina laikytis visą gyvenimą.
Kodėl svarbu diagnozuoti celiakiją? Celiakija – limfomos rizikos veiksnys. Nuo ligos ir jos komplikacijų bei ankstyvos mirties gali apsaugoti ankstyva diagnostika bei veiksmingas gydymas begliutene dieta.
Doc. Aida Žvirblienė
