Birželio 12 d. tiesioginėje Agnės Skamarakaitės Lietuvos radijo laidoje vyko diskusija apie tai, ar reikalinga Lietuvai eutanazija. Diskusijoje dalyvavo Eutanazijos įstatymo projektą kovo mėnesį pateikęs Seimo narys Andrius Burba bei Lietuvos vyskupų konferencijos atstovas kunigas Ričardas Doveika.
Diskusijos metu išryškėjo ne tik teisinės spragos, įtvirtinančios žalingas medicinines praktikas, kurioms spręsti siūloma drastiška gyvybės nutraukimo procedūra, bet ir tam tikra socialinė terpė: gana vienpusiškas požiūris į kito bei savo ligą ir kančią.
Kodėl Lietuvoje vis dar taikomas „terapinis atkaklumas“?
Kaip atkreipė dėmesį kun. R. Doveika, šiuo metu galiojantys įstatymai įpareigoja gydytojus reanimuoti ligonį, nepaisant to, jog tai yra grynas „terapinis atkaklumas“, tai yra ligonis gaivinamas, nors nėra jokios tikimybės, kad jis pasveiks. „Valstybė tarsi privalomai įpareigoja neleisti natūraliai mirti. Susidaro įspūdis, – teigė pašnekovas, – kad mirtis tiesiog atidėliojama. Joks gydytojas nenori, kad tokie žmonės mirtų per jo budėjimą, nes po to tenka tvarkyti daug popierių.“
Tuo tarpu, anot kunigo, tokiems žmonėms reikia „tik šeimos, gydytojų, draugų tarnystės išgyventi natūralų mirties procesą“.
Šiandien neretai, užuot palydėjus žmogų per gyvenimo slenkstį, jis yra paliekamas „klinikinei depresijai, paliekamas vienas, tuomet tikrai atsiranda palankumas eutanzijai“. Kun. Doveika kritikavo situaciją, kai brangiai kainuojanti reanimacija kovoja prieš natūralų mirties procesą, užuot suteikus nepagydomai sergančiam ligoniui reikalingą slaugą, užtikrinant prigimtinę teisę į orą, maistą ir vandenį. Paliatyvinė slauga kainuoja dešimtį kartų mažiau.
„Valstybė turėtų padėti žmogiškai gyventi ir oriai numirti, kad tai būtų žmogiška mirtis. O dabar prieš žmogaus valią neretai gaivina mirštantį žmogų, prijungdami jį prie aparatų. Tūkstantinės lėšos iššvaistomos be rezultato, juk aišku, kad žmogus vis tiek išeis“, – teigė jis.
Apklausa: pusė Lietuvos gyventojų palaiko eutanaziją?
Seimo narys Andrius Burba, remdamasis apklausos duomenimis, teigė, kad apie pusė Lietuvos gyventojų palaiko eutanazijos įstatymą. „Jei daugiau viešai apie tai kalbėtume, manau, palaikymas būtų didesnis“, – įsitikinęs Seimo narys. „Tokioje religingoje valstybėje, kur Bažnyčia vaidina svarbų vaidmenį, daugumos niekada nebus“, – situaciją realistiškai vertino A. Burba. Tačiau, anot jo, apklausa parodo, kad žmonės nori spręsti patys, kaip jiems gyventi ir kaip mirti. „Mirti didesnėje kančioje be vaistų, be priežiūros – tai vadinamoji, pasyvioji eutanizijos forma. Mes kalbam apie oresnį mirimą“, – pabrėžė jis.
Kun. R. Doveika atkreipė pašnekovo dėmesį, jog labai neatsargu kalbėti apie tai, kad šiandien ligonis paliktas kentėti vienas: „Tai didžiausia nepagarba skausmo klinikoms, gydytojams, kurie deda milžiniškas pastangas eliminuoti skausmą.“ Tiesa, Lietuvoje skausmo terapija žengia dar tik pirmuosius žingsnius, kuriuos būtina visomis pastangomis palaikyti ir remti.
„Nekorektiška sutirštinti spalvas, teigiant, kad kenčiantys ligoniai net vaistų nuo skausmo negauna, – sakė dvasininkas. – Kaip kunigas, nedrįsčiau teigti, kur yra ta riba tarp fizinio ir dvasinio skausmo. Galvodamas apie tremtį patyrusiųjų kančias, galiu teigti, kad tai išties buvo tikra dvasinė kančios, tačiau nesu skaitęs nė vienos istorijos, kad tose dvasinėse kančiose tremtinys būtų nusižudęs ar troškęs mirties.“
Tuo tarpu kas yra padaryta šiandien, kad, iškėlus opią problemą, būtų ieškoma sutarimo sveikatos apsaugos srityje? – klausė kunigas. Jo teigimu, požiūrį į eutanaziją formuoja šiuolaikinė vykdoma medicininė praktika. Dabartinis krizinių būklių padėties įstatymas net nemėginamas tobulinti. Tad „ar mes turime teisę spekuliuoti žmonių požiūriu, kuris kyla iš natūralios ydingos praktikos?“
Saugikliai: eliminuojama neteisėtų atvejų galimybė?
Anot laidos metu kalbinto neurologo gyd. Jokūbo Fišo, medikų požiūriui lemiamas yra ne religinis, bet biologinis, egzistencinis, kančios klausimas. „Tai sudėtinga problema, ir tie, kurie dirba su tokiais pacientais, laikosi vienodo požūrio: pasyvi eutanizija bus taikoma. Terapinis atkaklumas visiškai nereikalingas, netgi žalingas bet kuriuo aspektu: fiziniu, moraliniu, teisiniu.“
Aktyvios eutanazijos atveju neleistina pasikliauti vien paciento prašymu. Anot gydytojo, labai tikėtina, kad jis serga depresija, kuri dažnai yra sunkių ligų antrinė pasekmė. „Eutanazija išties kartais gali būti nusikalstama, ji galėtų būti įteisinta tik ypatingais, išskirtiniais atvejais: kai nėra jokios vilties, pavyzdžiui, stipri intoksikacija, gyvybė kabo ant plauko, o žmogus tai sąmoningai išgyvena, patiria neviltį.“
Gydytojo teigimu, tai aktualu ir vegetacinės būklės ligoniams, „kurie tik kvėpuoja, gal atsimerkia, bet neturi kontakto su išoriniu pasauliu“.
„Aktyvios eutanazijos mano praktikoje niekas neprašė ir jos netaikytume, nes ji nėra įteisinta. O pasyvios prašyta ne kartą“, – teigė gydytojas. Tokiu atveju turėtų būti nustatyti labai griežti kriterijai, klausimynas, kada ji galėtų būti taikoma. Klausimas, kas turėtų tai atlikti? Juk tai – labai žiaurus darbas“, – teigė neurologas.
A. Burba pabrėžė, kad įstatymo projekte kalbama apie išimtinius atvejus, apie kuriuos spręstų penkių gydytojų konsiliumas. „Terminalinės būklės pacientui paprašius eutanazijos, būtų begalė saugiklių, padedančių nustatyti, ar asmuo priėmė sprendimą, nepatirdamas artimųjų spaudimo, ar jis tikrai yra terminalinės būklės, tai yra nepagydomas. Yra komisija, kuri tikrina, ar sprendimas priimtas teisėtai“, – sakė jis. A. Burba įsitikinęs, kad įstatymas parengtas taip, kad „praktiškai eliminuojama neteisėtų atvejų galimybė“.
Jo teigimu, Nyderlanduose dviem trečdaliams pacientų atsisakoma daryti eutanaziją dėl įvairių priežasčių: vien paties prašymo neužtenka.
Kun. R. Doveika atkreipė dėmesį į faktą, kad į ekstremalią gyvenimo situaciją pakliuvęs žmogus dažniausiai yra paliekamas vienas su savo bėda, nors LR Konstitucijoje teigiama, kad „žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“.
Yra skirtumas tarp mirties sukėlimo ir mirties priėmimo, pabrėžė jis. „Jeigu žmogus yra komos būsenos, jeigu jo smegenys negrįžtamai pažeistos, tuomet toks pasyvus terapinis atkaklumas yra neleistinas. Žmogui garantuojant orą, vandenį ir maistą, mirtis ištinka gana greitai, bet visi priima tai kaip natūralų vyksmą, ir gyvybė palaikoma galo.“
A. Burba atkreipė dėmesį į tai, kad kol kas medicina dar negali numalšinti kiekvieno skausmo: „Fizinio ir dvasinio skausmo aplinkoje, kai specialistai nemato galimybės pasveikti, tęsti kančias nėra sprendimas.“
„Žmonės į šį įstatymo projektą reaguoja labai įvairiai. Štai Kano rajono senelių namų gyventojai pasirašė pritarimo laišką. Nemanau, kad visa visuomenė pritars, bet ta visuomenės dalis, kuri matė tą nelaimę, matė tą skausmą, mane supranta. Pats atsidūrę tokioje situacijoje, norėčiau, kad galėčiau spręsti pats. Aš pats nenorėčiau būti prijungtas prie aparatų ir laikomas dar 17 metų, o mano artimieji tai matytų“,– atviravo teisininkas.
Diskusiją praturtino klausytojai, kurių vienas sakė, jog nepagydomai serga, ir jam sunku matyti, kaip vargsta jo žmona ir dukra, turinčios gyventi iš minimalios žmonos algos. „Jeigu gyventume kitaip, išties tokio įstatymo nereikėtų, tačiau gyvename Lietuvoje, kur situacija sunki“, – teigė klausytojas Valdas.
Kunigas atkreipė dėmesį ir į tai, kad paliatyvi medicina ne tik kad sulaukia per mažai dėmesio, bet yra net specialiai blokuojama. Turėtų būti siekiama, kad į šią tarnystę įtraukiami šeimos nariai, giminės galėtų pasinaudoti papildomomis atostogomis, dirbti lanksčiau, kad nenukentėtų karjera.
„Paliatyvi medicina tikrai yra, yra savanorių, bet tai – pirmieji daigai, trūksta palaikymo, net įstatymų lygmeniu. Sutvarkius šį palaikymą, įtraukus visuomenę, demokratinį mechanizmą, mes kokybiškai kilstelėtume savo tautos mentalitetą aukštyn. Esu tikras, kad ir tais itin išskirtiniais atvejais rastume išeitį“, – įsitikinęs kun. R. Doveika.
Teisininkas A. Burba viešai pasakė, kad eutanazija Lietuvoje yra vykdoma nelegaliai, yra gydytojų, „kurie tai daro slapta“. Yra šalių, kurios turi išvysčiusios paliatyvinę slaugą, bet taip pat ir įteisintą eutanaziją. „Projektą rengėme metus, išanalizavome pasaulinę praktiką ir matome, kad Lietuvai ji reikalinga.“
Suabejojus Bažnyčios kompetencija spręsti „specifinius mokslinius“ klausimus, į diskusiją įsitraukęs VU filosofijos lektorius Mindaugas Kubilius pabrėžė, jog ne mokslininkai ar politikai sprendžia gyvybės ir mirties klausimą. „Ką reiškia gerai mirti, kaip mirti, ką tai lemia – niekas nežino.“ Remiantis Olandijos pavyzdžiu, akivaizdu, kad žmonės tiesiog trokšta mirti. „Šitoje valstybėje susiformavusi tariamai orios mirties kultūra, ilgainiui taps bėgimu nuo menkiausio skausmelio. Jeigu pripažinsime eutanaziją kaip principą, mūsų visuomenė degraduos. Juk visavertis gyvenimas apima ir skausmo bei kančios įsisąmoninimą“, – teigė VU dėstytojas.
Būtina telkti žmones aplink silpnąjį, tuomet „kaip tauta pakilsime į kitą lygmenį ir eutanazijos problema išnyks, – įsitikinęs M. Kubilius. – Lietuva, kuri jau serga savižudybių liga, įvesti dar vieną mirties sprendimą, būtų savižudiška.“
Tačiau A. Burba neabejoja, kad eutanazijos galimybė – progresyvus dalykas. „3000 žmonių iš 16 milijonų, kurie ja pasinaudojo Nyderlanduose, turėjo galimybę pasirinkti paliatyvinę slaugą. Matyt, turėjo svarbių priežasčių. Viliuosi, kad galiausiai visuomenė ir Bažnyčia supras, kaip padėti žmogui“, – laidos pabaigoje apibendrino jis.
Anot kun. R. Doveikos, „eutanazija – tai savigaila, kai mums gaila savęs pačių, slaugančių sunkų ligonį“. Jeigu įsileistume šį savigailos reiškinį, tikrai būtume mirties kultūros žmonėmis. O sutvarkius įstatymus, atsisakius mitų ir baubų, aktyvinant paliatyvinę slaugą, šis reiškinys taptų nebereikalingas, – neabejoja kun. Ričardas Doveika.
