Kasmet prasidėjus adventui krikščionys patenka į nepatogią situaciją. Nors Kalėdos žinomos ir švenčiamos visame pasaulyje, tačiau jų tikroji prasmė kartais pasimeta tarp girliandų ir specifinių šventinių personažų: elniukų, elfų ir nykštukų. Tačiau labiausiai „užkliūna“ Kalėdų Senelis: kas jis toks ir ką jis veikia per Kalėdas?
Štai visai neseniai Didžiojoje Britanijoje katalikų visuomenė patyrė rimtą sukrėtimą, kai gerai žinomas ir visų mėgstamas vienos Bukstono parapijų kunigas Dennisas Higginsas per pamokslą pravirkdė vaikus, pasakydamas, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja, ar kažką panašaus.
„Anglijoje vyresnio amžiaus kunigas buvo pavadintas „stačioku“, kai vaikams pasakė, jog nėra Kalėdų Senelio“, – tokią žinutę išspausdino dienraštis „Daily Mail“.
Anot spaudos, 80-metis kun. Dennisas Higginsas, aukodamas Mišias Bukstono katalikiškoje mokykloje, mėgino mokiniams paaiškinti tikrąją Kalėdų prasmę. Tačiau jo tiesūs žodžiai nuliūdino mažiausius vaikus ir supykdė tėvus, kurie kaltina dvasininką sugadinus „magišką Kalėdų nuotaiką“.
Facebook’e netrukus atsirado paskyra, skirta paremti kun. Higginsą, ir joje netrūkstą žmonių atsiliepimų apie kunigą kaip tikrai „sąžiningą“ ir „drąsų“ žmogų.
Kiti teigia, kad leisdami vaikus į katalikišką mokyklą, tėvai turėtų būti pasiruošę panašiems dalykams: „Tai katalikiška mokykla. Kalėdos yra krikščioniška Kristaus gimimo šventė. Siųsdami savo vaikus turite apie tai pagalvoti.“
Notingemo arkivyskupijos atstovas spaudai kun. Andrew Coleatsiprašė už kun. Higginso „nepamatuotus žodžius“. „Kalėdos yra nuostabus metų laikas, ypač vaikams, – sako jis. – Per pirmąsias Kalėdas Dievas dovanojo mums neįkainojamą dovaną, Jėzų, kuris parodo mums, kaip mylėti Dievą ir vienam kitą. Mes švenčiame Jėzaus gimimą Betliejuje, statydami kalėdines eglutes ir išpuošdami namus, giedodami kalėdines giesmes, siuntinėdami vienas kitam sveikinimų atvirukus, teikdami dovanas ir skirdami laiko tiems, kuriuos mylime. Kalėdų Senelis yra visada laukiamas mūsų namuose, ir mes visi, neišskiriant nei manęs, lauksime jo apsilankymo“, – teigė arkivyskupijos atstovas.
Šv. Thomo More‘o katalikiškos mokyklos direktorius Brendanas Hickey’us taip pat pamėgino sumažinti padarytą žalą, užtikrindamas mažuosius mokinius, kad Kalėdų Senelis netrukus aplankys juos: „Noriu užtikrinti vaikus ir jų tėvus, kad aš asmeniškai kalbėjausi su Kalėdų Seneliu ir pasakiau jam, kas nutiko. Jam buvo skaudu girdėti apie sumaištį, ir jis pažadėjo, jog paprašys savo elfų parašyti kiekvienam vaikui. Jis užtikrina, kad tikrai aplankys juos per šias Kalėdas“, direktorių cituoja britų dienraštis „Daily Mail“.
Tačiau tai toli gražu ne vienintelė istorija apie pravirkdytus parapijos vaikus. Štai, pavyzdžiui, argentinietis katalikų vyskupas pasipiktino planais centrinėje miesto aikštėje įrengti „Sniego kabiną“, kur Kalėdų Senelis turėtų išklausyti vaikų norus ir priimti jų dovanojamus žaislus, kuriuos jis atiduotų skurdžiau gyvenantiems vaikams.
Komentuodamas iniciatyvą pamoksle arkivyskupas Fabriciano Sigampa vaikams pasakė, kad Kalėdų Senelis nėra tikras, o sukomercintas Kalėdų simbolis. „Tai nėra Kalėdos“, – sakė arkivyskupas Sigampa: vaikai neturėtų painioti Kristaus gimimo šventimo su „storu raudonai apsirengusiu vyru“.
Tikrai, ir kas sakė, kad turėtų?
Kodėl mums reikia Kalėdų Senelio?
„Tačiau kodėl mes esame taip įsikibę į tą didelį storą vyrą, dalijantį dovanas?“ – klausia „The Catholic Herald“ apžvalgininkas, moralinės teologijos daktaras kunigas Alexanderis Lucie-Smithas.
Kaip su visais jautriais dalykais, taip ir su šiuo reikia apsieiti atsargiai. Kalėdų Senelis yra išgalvotas personažas, atspindintis šventinio džiaugsmo dvasią – tiek savo didele apimtimi, tiek ir linksmumu. Anglosaksų nacionalinėje sąmonėje jis atsirado tik 17 amžiaus pradžioje. Kalėdų Senelį sugalvojo katalikas Benas Jonsonas, ir šis personažas pirmiausia prisistatė su jakobinų kauke.
„Tad Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja, lygiai taip pat kaip Hamletas ar Pelenė; tačiau jis neegzistuoja taip kaip aš ar jūs, ar Julijus Cezaris egzistavo. Viskas priklauso nuo to, ką jums reiškia žodis „egzistuoti“, – teigia kun. Lucie-Smithas.
Palikdami nuošalyje egzistavimo klausimą, galėtume pasiteirauti, kokias vertybes pristato Kalėdų Senelis ir ką reiškia mūsų prisirišimas prie jo? Kodėl mums toks svarbus šis didelis storas vyras, atnešantis dovanų, kurį lydi elfai ir elniai? Kaip ta manija suformavo, ar dar geriau, iškreipė, mūsų pasaulėžiūrą ir ekonomines bei politines pažiūras?
Tai svarbūs klausimai ir neabejoju, kad būtent apie juos mėgino kalbėti kun. Higginsas. Mito teikiama paguoda kartais gali padaryti mus aklus tikrovei. Tačiau išeitis yra. Gruodžio 6-ąją minėjome Šv. Mikalojų (angliškai Saint Nicholas, kurio vardo santrumpa ir skamba kaip „Santa Klaus“). Žinome, kad jis egzistavo, žinome ir tai, kokias vertybes įkūnija – o būtent gerumą ir dosnumą vargšams ir pagalbą stokojantiesiems.
„Turime padaryti šį hermeneutinį šuolį nuo Kalėdų Senelio fikcijos, įtvirtinančios nebūtinai geras vertybes, prie šv. Mikalojaus, kurio vertybės išties susijusios su tikra Kalėdų dvasia“, – sako komentatorius, kviesdamas visus Kalėdų Senelio gerbėjus imtis darbo.
Katalikas rašytojas ir publicistas Williamas Oddie, komentuodamas argentiniečio vyskupo pasisakymą, taip pat pasigedo kūrybingumo. Juk užuot kritikavus iniciatyvą, buvo galima puikiausiai visiems priminti Santa Klauso prototipo šv. Mikalojaus istoriją. Šis žmogus juk išgarsėjo kaip tas, kuris slapta palikdavo dovanų, pavyzdžiui, įmesdamas monetų į batus tiems, kurie palikdavo juos už durų (iš čia ir auksine folija dengtos šokoladinės monetos, kurias Vakarų Europoje vaikai gauna per Kalėdas). Tad jo istorija yra tiesiogiai susijusi su pagrindine Kalėdų žinia (lygiai kaip kalėdinės dovanos mums turėtų priminti apie Trijų karalių dovanas).
Tačiau ar arkivyskupas Sigampa priminė apie šv. Mikalojų Bažnyčiai? Ne apie jį, o vargšelį senąjį Skrudžą. „Žinoma, šiomis dienomis bus pilna reklamos po to, kai jie atidarys namelį, kuriame gyvena storas raudonai vilkintis vyras. O mes privalome nesupainioti Kalėdų su visu to.“ Jis sakė, kad „vaikai privalo žinoti, jog išties, dovanos atsiranda iš tėvų rūpinimosi jais ir Jėzaus pagalbos“.
Taip, tačiau vaikai ir taip žino, ką tėvai dėl jų daro ir priima tai, kaip savaime suprantamą dalyką: tėvai tam ir skirti, tai gyvenimo rutina.
Kasmet vaikai laukia Kalėdų stebuklo, juos lydi idėja, kad tuo metu įvyksta kažkas nepaprasto. Vis dažniau iš sekuliariosios kultūros lūpų girdime sakant, kad tikroji Kalėdų kilmė yra ankstyvosios pagoniškos kalendorinės šventės ir jog būtent šitaip ir dera jas švęsti. Tačiau juk krikščionybė pakrikštijo senąsias žiemos šventes, perkeitė jas, jos tapo tuo, kuo niekada nėra buvusios – susitaikymo, geros valios žmonių taikos laikotarpiu. Ir ši prasmė išliko, net ir šiais, kaip teigiama, nukrikščionėjusiais laikais.
Mums vis dažniau šiomis dienomis teigiama, kad mūsų Kalėdos turi daugiau bendro su Č. Dikenso kalėdine istorija nei su Kristaus gimimu. Tačiau Dikenso pasakojimas (kuris iš esmės yra atsivertimo istorija) ir Dikensiškos kalėdos tiesiogiai kyla iš pirminės tikrųjų Kalėdų tikrovės. „Be jokios abejonės, – sako Skrudžo sūnėnas savo dėdei, – apie Kalėdas, kai jos prisiartindavo, – šalia pagarbos šventam jų vardui ir kilmei, jeigu tai, kas joms priklauso, gali būti šalia jų, – visada galvojau kaip apie gerą laiką: mielą, atleidžiantį, gailestingą, malonų laiką – vienintelį tokį, kurį žinočiau per visus ilgus kalendorinius metus, kai vyrai ir moterys atrodo tarsi susitarę laisva valia atveria savo uždarytas širdis, ima galvoti apie žemiau nei jie stovinčius žmones, tarsi jie visi būtų bendrakeleiviai kapo link, o ne kitos rūšies būtybės, keliaujančios kitomis kryptimis. Todėl, dėde, nors ši šventė niekada nepapildė nei auksu, nei sidabru mano kišenės, manau, kad ji padarė mane gerą ir toliau darys mane gerą; ir aš sakau, telaimina ją Dievas!“
Jeigu šv. Mikalojaus istorija tam tikru lygiu buvo nukrikščioninta, tai mūsų reikalas ją vėl sukrikščioninti, užuot raginus tiesiog išmesti ją lauk. Tokios istorijos, tokios tradicijos yra per daug vertingos, kad jas tiesiog atšauktume, tarsi jų niekada nebuvo.
Jeigu šv. Mikalojaus istorija tam tikru lygiu buvo nukrikščioninta, tai mūsų reikalas ją vėl sukrikščioninti, užuot raginus tiesiog išmesti ją lauk.
Tačiau arkivyskupo pamokslas privertė „Sniego kabinos“ organizatorius kaip tik tai ir padaryti. Sniego kabina nuo šiol vadinsis „Kalėdų namai“: tačiau juose nebus jokio Kalėdų Senelio, jokių stebuklų. Vaikams tai nebus įdomu, ir liksime nieko nepešę. Sunku patikėti, kad bet kuris kunigas būtų labai patenkintas, matydamas bažnyčią pilną apsiverkusių vaikų, o puikiai sugalvotą žaislų surinkimo akciją neįvykusią, svarsto Williamas Oddie.
Tuo tarpu kunigas Ray Blake palaiko arkivyskupą. Nors prisipažįsta, kad niekada nenorėtų būti žmogumi, kuris sugadina Kalėdas, tačiau mano, kad „mes, katalikai, privalome vengti implikacijų, kuriomis sąmoningai apgaudinėtume vaikus. Reikėtų vengti situacijų, kurios verstų vaikus ir apie Kristaus Įsikūnijimą galvoti kaip apie netikrą“.
Tėvų situacija taip pat subtili. Andrew M. Brownas „Catholic Herald“ straipsnyje rašo, kad nors jis stengiasi daug nepasakoti vaikams apie Kalėdų Senelį, tačiau nenori būti ir bambančiu moralizuotoju.
Štai jo kompromisas: „Mūsų vaikams yra aišku, kad per Kalėdas mes švenčiame Kristaus gimimą. Apie Kalėdų Senelį jiems pasakau tik būtiniausią minimumą – jog jis atneša dovanų vaikams, kurie buvo geri, kad jis susijęs su šv. Mikalojumi. Bet kuriuo atveju mūsų penkiametis sūnus jau rodo skepticizmo požymių: viskas, ką jis teikėsi sukurti, ruošdamas „laišką Kalėdų Seneliui“, buvo grynas pirkinių sąrašas.“
Taigi, ar vaikams reikia pasakyti, kad Kalėdų Senelis yra išsigalvojimas, ar geriau bus labai mažai apie jį pasakyti? O gal tai sumažins šventės stebuklą?
Pagal užsienio spaudą parengė S. Žiugždaitė
