ISM vadybos ir ekonomikos universitete, politikos klube, vyko visuomeninės organizacijos Iustitia et Pax Lietuvos komiteto organizuoto diskusijų ciklo „Valstybė ir visuomenė“ diskusija, pavadinimu „Kokia aplinka palankiausia augti vaikui?“
I dalyje diskutuojama apie vaiko globos situaciją Lietuvoje ir kodėl toks mažas skaičius žmonių nori tapti globėjais.
Diskusiją vedė psichologas, VšĮ „Sotas“ narys Andrius Atas. Diskusijoje dalyvavo: Eivilė Žemaitytė, vaiko teisių apsaugos kontrolierės vyriausioji patarėja, Ramunė Jurkuvienė, socialinių mokslų daktarė ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytoja ir Regina Lincevičienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos planavimo ir veiklos stebėsenos skyriaus vedėja.
Andrius Atas, tardamas įžanginį žodį, sakė, jog diskusija norėta paskatinti vaikų globos problemos analizę. Be to, labai svarbu suvokti, kaip iš skirtingų pusių matoma ši problema. Diskusijos vedėjas priminė, kad esame dar iš sovietinės sistemos paveldėję didžiulę globos namų infrastruktūrą, taip pat vyksta didelės diskusijos apie vaiko teisių užtikrinimą (kartais šios diskusijos tampa dviprasmiškos, ideologizuotos – kiek tėvai turi užtikrinti teisių ir kaip jie tai daro). Taip pat galima prisiminti, jog jau yra vieša diskusija apie profesionalių globėjų instituto steigimą. Manoma, kad profesionalūs globėjai galėtų vaiku pasirūpinti geriau, nei vaikų globos institucijos. Tai nemažas Lietuvos skaudulys – vaikai, netekę tėvų globos. Prieš diskusiją kalbėta, jog iš tiesų, vaiko gyvenimas prasideda ir turėtų vykti šeimoje.
Pradėkime nuo šeimos: kaip manote, kas yra aktualiausia vaikų auginimo, vaikų globos srityje, kokios didžiausios problemos, ir ką pirmiausia reikėtų keisti?
Ramunė Jurkuvienė. Kada išgirdau apie šią diskusiją, pradėjau galvoti apie ekologiją. Kodėl? Mes pratę, kad ekologija yra aplinka, kurioje rūpinamasi švariu vandeniu, žeme, oru. Lygiai tokia pati ekologija reikalinga psichoemocinėje srityje: taip kaip negali žmogus gyventi be švaraus oro, taip negali gyventi be meilės, be jautimosi reikalingu, svarbiu, be globos, rūpesčio juo. Taigi, kokios yra psichoemocinės sąlygos vaikui augant šeimoje? Ko jam labiausiai reikia – tai šeimos ir susituokusių motinos ir tėvo. Tai norėčiau pagrįsti tyrimais. UK buvo atliktas ilgalaikis vaikų raidos tyrimas (18 tūkst. vaikų), kur buvo palyginta vaikų psichoemocinė sveikata vienišų tėvų, susituokusių tėvų ir kartu gyvenančių, bet nesusituokusių tėvų šeimose. Buvo nustatyta, kad vienišų tėvų vaikai (nepriklausomai nuo to, ar išsituokę, ar našliai, ar visą laiką buvę vieniši), būdami 5-15 metų turėjo du kartus daugiau, o kartu nesusituokus gyvenančių partnerių – maždaug pusantro karto daugiau psichikos sveikatos sutrikimo simptomų nei susituokusioje šeimoje gyvenančių vaikų. Jei pažiūrėtume į labai rimtus kūdikių psichoemocinės sveikatos tyrimus, matome vis ryškesnius ir ryškesnius šiuos skirtumus. Taigi svarbiausia globos sąlyga – ilgalaikis įsipareigojimas, kad tėvai jaustųsi saugūs, vienas kitą vertintų kaip asmenybes, tada jie atitinkamai pajėgūs taikyti savo vaikui į jį nukreiptą auklėjimo sistemą, t. y., kai svarbiausia yra vaikas ir jo poreikiai, pradedant žindymu, kuris vienas pirmųjų padeda užtikrinti vaikui saugią aplinką.
Kitas momentas – būtinas saugaus prisirišimo santykis, nulemiantis tolesnę vaiko raidą. Net patys geriausi, nuostabiausi kūdikių namai, kur keičiasi prie kūdikio esantys žmonės, negali užtikrinti kūdikio prisirišimo. O negebėjimas to užtikrinti sukelia vaikui traumą.
Vaikui augant labai svarbu, kad tėvai turėtų galimybę ir suvoktų, ir mokėtų nustatyti laisvės ribas ir jų laikytųsi. Tai, kad visas dėmesys kreipiamas į vaiką, nereiškia, kad jam leidžiama viskas. Jam laisvės turi būti duodama tiek, kiek leidžia jo kompetencija. Laisvės turi būti tiek, kad vaikas galėtų su ja susitvarkyti. Ir tam, kad nustatytų ribas, tėvai turi išmokti toleruoti tam tikrą neapibrėžtumą.
Vaikui palanki augti aplinka yra ta, kurioje būtų kaip galima mažiau įvairių mitų. Pavyzdžiui, kad vaikui nieko neatsitiks. Tai susiję su vadinamąja hipergloba, kada stengiamasi apsaugoti vaikų nuo bet kokių nemalonių pojūčių ir pan. Ypatingai svarbus yra tėvo vaidmuo – padrąsinti rizikuojantį vaiką. Kada tėvas padrąsina, įvertinęs riziką, tada padeda vaikui suvokti rizikos adekvatumą. Informacijos vaikui neturi būti teikiama per daug, ji turi būti reikalinga, išlaikytas holistinis požiūris į kitus asmenis ir gyvenimą. Turi likti erdvės sakralumui, gilesniam suvokimui, o ne vien perteikiamas materialinis pasaulio suvokimas. Manyčiau, kad tik taip vaikai gali išmokti, kad esama negrįžtamų dalykų. Vaikui turi būti leidžiama augti ir tapti brandžia asmenybe, priešingu atveju tai yra nepalanki aplinka.
Ką pirmiausia reikėtų keisti mūsų visuomenėje, kad šitie dalykai vis labiau taptų realia mūsų gyvenimo dalimi? Kodėl dirbama tik su siauromis grupėmis?
Ramunė Jurkuvienė. Pirmiausia turime pripažinti, kad „karvei reikia šieno“, t. y. kad šeima yra labai svarbu. Kol kas į šeimą žiūrime atskirai: atskirai vaikai, atskirai neįgalieji, atskirai darbo sąlygų derinimas, atskirai seneliai. Šeima yra visuma. Priežasčių yra daug, kodėl taip nėra. Vienas esminių momentų, manyčiau, yra tai, kad mes naudojame likutinį socialinės politikos modelį, t. y. galvojame tik apie tuos, kuriems visai blogai, o tie, kuriems dar ne blogai, tegul tvarkosi patys. Bet juk vienas litas į prevenciją sutaupo 15 litų pasekmių. Jei padėtume šeimai, ją vertintume, nebijotume pasakyti, kad tėvo ir mamos šeima yra geriausia terpė vaikui. Žinoma, kad neturime diskriminuoti vienišų tėvų ar išsiskyrusių šeimų, bet turime joms padėti.
Regina Lincevičienė. Žinoma, kad vaikui augti šeimoje yra geriausia. Tai turi būti idealu, siekiamybe. Deja, šiandien situacija yra tokia, kad turime apie 10 tūkstančių tėvų globą praradusių vaikų, kurie globojami institucijose, šeimynose ir globėjų šeimose. Tai dideli skaičiai, bet negali užstrigti tik ties šiuo skaudžiu faktu ir vis tiek turime pasidžiaugti, kad apie 6000 vaikų yra globojami šeimose. Vadinasi, šiandieninė situacija šiandien leidžia nors kažkiek užtikrinti, kad vaikas turėtų šeimos aplinką.
Didžiausia problema šiandien, kurią matome iš statistinių duomenų, kad daugiausia globėjų su vaikais yra susieti giminystės ryšiais. Tai rodo, kad turime skaudžią vietą, visuomenės nepasiruošimą, neužaugimą iki to žingsnio, kad atsirastų vis daugiau šeimų, globėjų, kurie savo šeimose augindami savo vaikus ar jų neturėdami, ryžtųsi priimti tėvų globą praradusius vaikučius. Dar viena nerami tendencija, kad socialinės rizikos šeimose augančių ir smurtą patiriančių šeimų bei globos institucijose augančių vaikų amžiaus skaičius sutampa, t. y., kad daugiausia vaikų, kurie išgyvena sunkų etapą, yra paauglystės amžiaus vaikai, t. y. 10-15, 17 metų amžiaus, kuriems reikia ypatingo dėmesio, specialistų pagalbos, palaikymo.
Kokios yra priežastys – dėl ko vaikai netenka tėvų globos?
Regina Lincevičienė. Turiu pasakyti, kad vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams šis darbas yra labai skausmingas – nėra džiaugsmas vaiką paimti iš jo aplinkos, kad ir kokia ji būtų. Kodėl panaikinam globa? Dabar yra tokia situacija, kad pagalba, socialinės paslaugos yra orientuoti į gaisrų gesinimą – labai didelių problemų sprendimą. Turime užaugti iki prevencijos, t. y. pradėti dirbti su šeima, padėti jai neatsidurti prie arba-arba ribos. Tarkim, šeima prarado darbo, ištiko krizė, išgyvena netektį, ligą, ir šioje vietoje nėra sistemos, kad tėvai žinotų ar turėtų galimybė kreiptis į atitinkamas įstaigas pagalbos. Yra pavienių įstaigų, bet tai kainuoja arba nėra prieinamumo ir tokios pagalbos ieško tik labai motyvuotos šeimos.
Vaikai tėvų globą dažniausiai (pagal pastarųjų trejų metų statistiką) praranda tai, kai vienas iš tėvų jais nesirūpina, neužtikrina tinkamos priežiūros, sveikatos poreikių. Dažniausios priežastys – girtavimas, įvairios priklausomybės, savarankiškumo įgūdžių trūkumas, smurtas prieš vaiką… Bet visa tai labai susiję – viena problema išaugina kitą ir tada turime didelį problemų kamuolį, kurio centre atsiduria vaikas. Ir specialistai įsitraukia tik tada, kai jau yra labai rimtų problemų.
Kodėl Lietuvoje žmonės tampa globėjais?
Regina Lincevičienė. Galutinio atsakymo pateikti neįmanoma… Didelė tendencija, kad globoja seneliai, tetos, dėdės… Kodėl žmonės ryžtasi globoti ar įvaikinti? Visų pirma tai yra, matyt, motinystės-tėvystės poreikio išpildymas, taip pat noras padėti vaikui, o kartais šeimos užaugina savo vaikus ir tada nusprendžia priimti į savo šeimą vaikų.
Globa nėra baubas – svarbu perduoti šią žinią visiems. Mūsų tarnyba šiais metais vykdo socialinę-informacinę akciją „Vaiko globa – neįkainojama dovana“. Su šia akcija keliaujame per Lietuvą po miesto šventes ir skleidžiame gerą žinią apie vaiko globą. Globa – ne tik dovana vaikui, bet ir suaugusiajam. Svarbu eiti į žmones, kalbėti jiems suprantama kalba, paneigti tam tikrus mitus…
Eivilė Žemaitytė. Turbūt sunkiai rasime oponentų, jog vaikui geriausia augti šeimoje. Žinoma, jei šeimoje patiriamos didelės problemos, tada vaikui reikia ieškoti alternatyvos. Bet vėlgi – alternatyvos ieškoti šeimos aplinkoje, Deja, nors turime tarptautinių įsipareigojimų, be to ir nacionalinėje teisėje įtvirtinta, kad visų pirma kaip alternatyvi globa vaikui, kuris neteko tėvų priežiūros, turi būti ieškoma galimybė apgyvendinti kitoje šeimoje. Bet praktika yra tokia, kad globos namai yra vienintelė alternatyva, kuri nepalieka vietos kitiems pasvarstymams.
Kodėl taip yra?
Eivilė Žemaitytė. Todėl kad Lietuvoje nėra išplėtota globa šeimoje. 70 proc. visų atvejų Lietuvoje, kai vaikas yra globojamas šeimoje, yra tai, kad jis globojamas savo artimųjų ir giminaičių. Manau, kad tai ne tik žmonių baimė arba atsakomybės vengimas, bet ir per mažas valstybės dėmesys paskatinti ir paremti tas šeimas. Padėti nori, galbūt, daug šeimų. Bet esama daug objektyvių priežasčių, kurios stabdo. Tarkim, ekonominis neapibrėžtumas, finansinės paramos priemonių trūkumas… Kitas aspektas, kiekviena savivaldybė pagalbos pinigus gali skirti šeimoms, kurios globoja vaikus. Savivaldybės pačios nustato, kokia tai yra suma – vienos skiria daugiau, kitos visai neskiria… Bet šie pinigai gali būti skiriami tik toms šeimoms, kurios globoja vaikus, nesusijusius šeimyniniais ryšiais. Manyčiau, kad jei galime rinktis tarp globos išplėstinėje (giminiškais ryšiais paremtoje) šeimoje ir alternatyvios šeimos, pirmenybę turėtume teikti išplėstinei šeimai.
Bet kaip išvengti piktnaudžiavimo šioje situacijoje, kai seneliai globoja savo anūkus ir už tai dar gauna pinigų?
Eivilė Žemaitytė. Matote, šiaip ar taip jie gautų globos pinigus. O čia kalba eina apie pagalbos pinigus, kurie turėtų būti skiriami vaiko poreikiams tenkinti. Be to, juk yra institucijos, kurios vykdo globos priežiūrą. Jei jos atsakingai ir tinkamai vykdytų savo funkcijas, piktnaudžiavimo atvejų išvengtume. Daugiau diskusijų šiuo klausimu vyksta dėl profesionalių globėjų instituto įsteigimo.
Profesionalūs globėjai – blogis ar alternatyvi išeitis?
Eivilė Žemaitytė. Dabar vyksta daug diskusijų, kas galėtų būti profesionaliu globėju. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra pateikusi siūlymų palikti dvi globėjų rūšis: asmenis, globojantys vaiką ir už tai gaunantys globos pinigus, ir profesionalūs globėjai, kuriems keliami tam tikri padidinti reikalavimai ir tai būtų traktuojama kaip jų darbinė profesinė veikla, už kurią jie gautų atlygį ir socialines garantijas. Dabar Lietuvoje turime tarpinį variantą – šeimynas, kuriose globojama po dešimtis vaikų. Taigi, būtina surasti realių mechanizmų, kurie paskatintų globą. Turime populiarinti vaiko globą šeimoje, šviesti visuomenę, paskatinti nebijoti atsakomybės globoti vaiką. Reikalingos finansinės skatinimo priemonės ir pagalbos sistemos globojančiai (įvaikinusiai) šeimai sukūrimas. Šiandien galime šnekėti tik apie tos pagalbos sistemos užuomazgas.
