Nobel biocare

Bausmė nepagerina vaikų elgesio. Kodėl?

Bausmė, ilgalaikėje perspektyvoje, neįgali vaikų elgesį pakeisti į gerąją pusę – mano Marvinas Maršalas, žinomas JAV švietimo sistemos edukatorius, mokslų daktaras. Kodėl bausmė nesuveikia – tiksliau, suveikia priešingai? Štai keletas autoriaus minčių.

Jei jūs, kaip ir aš, manote, kad vaikai tai dar ne suaugę žmonės ir mūsų užduotis užauginti atsakingas asmenybes, tai bausmė ar pasekmių nustatymas, turėtų jums kelti daugybę abejonių.

Jei į vaikus žvelgsite kaip į žmones, kuriems tiesiog trūksta tam tikrų įgūdžių, o ne kaip į jūsų reikalavimų neatitinkančius žmones, bet kurioje situacijoje jums bus žymiai lengviau reaguoti konstruktyviai.

Sakoma, kad bausmė – tik „natūrali“ arba „logiška“ pasekmė. Tačiau bet kuri nustatyta bausmės forma atima iš vaiko galimybę prisiimti atsakomybę sau ir keisti elgesį.

Bausmės pagrindas – įsitikinimas, kad vaikai privalo patirti skausmą, jog išaugtų atsakingi, kad jiems reikia padaryti tam tikros žalos, jei norime nors kažko išmokyti. Bausdami, tėvai gali pasiekti paklusnumo, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai niekada neprives iki jokių gerų siekių. Deja, bet bausmė veikia priešingai nei tai, ko manome pasiekiantys, t.y. išmokyti vaikus savidisciplinos, kuri galėtų vaikuose žadinti norą elgtis socialiai ir atsakingai.

Problemos, susijusios su bausmės paskyrimu

Svarbiausia bausmės paskyrimo problema ta, kad jų efektas tėra laikinas. Baimė ir jėga padeda pasiekti pokyčių tik trumpam. Kai tik bausmės laikas baigiasi, vaikas pradeda galvoti, kad jau išteisino savo kaltę, ir nebesijaučia dėl to atsakingas ateityje.

Prievarta, iš kurios tegauname trumpalaikį efektą, niekada nepadeda pasiekti ilgalaikių rezultatų. Bausmės grėsmė gali priversti paklusti – bet pavyzdingas elgesys tęsis tik tol, kol virš galvos kabės šis „Damoklo kardas“. Kai bausmės baigsis ir nebebus taikoma prievarta, tai nereiškia, kad vietoj jų vaikuose užgims atsakomybė dėl elgesio ir sprendimai. Bausmės grėsmė gali versti vaiką gerai elgtis namuose, tačiau visiškai jo neveikti bendraujant su kitais žmonėmis ne namų aplinkoje – su seneliais ir močiutėmis, draugais, auklėtojais ir mokytojais.

Tarkim, dešimtmetis berniukas jaučia didelį norą kažką pavogti iš parduotuvės. Daug jo draugų tai daro ir niekas jų nepagauna. Vaikai, kurių tėvai naudoja bausmių sistemą, tokioje situacijoje nesusivaldo. Juk jei jis įsitikinęs, kad jo nepagaus, kodėl gi nepabandyti? Ir priešingai, vaikas, kuris mokomas suprasti atsakomybę ir laikytis savidisciplinos, susidurs su rimta dilema. Tokiam vaikui susilaikyti padedančiu faktoriumi tampa ne baimė, kad bus pagautas ir nubaustas, o teisingo sprendimo priėmimas. Lemiamomis tampa mintys apie tai, kaip jo elgesys paveiks aplinkinius – parduotuvės savininką, kuris turės sumokėti už pavogtą prekę, neteisingai apkaltiną nekaltą žmogų, tėvus, kurie patirs stiprų nusivylimą ir daugybę kitų, kurie egzistuoja šio vaiko gyvenime.

Svarbiausiu tėvų auklėjimo efektyvumo matu tampa būtent tai, kaip vaikas elgiasi, kai suaugusiųjų nėra šalia, kai vaikui atrodo, kad jame nereikės atsakyti už pasekmes.

Bausmė skatina priklausomybę nuo suaugusiųjų

Vietoj to, kad sustiprintumėte atsakingumo jausmą ir siektumėte vaiko tobulėjimo, bausdami vaiką visą iniciatyvą perduodate į suaugusiųjų rankas. Bausmė visada remiasi išorės „agentais“ – žmonėmis, kurie, nebus taip, kad visada būtų su vaiku. Vaikai gali išmokti save kontroliuoti prie autoritetingų jiems žmonių (dažniausiai – būtent todėl, kad bijos pasekmių), bet vidinė motyvacija tokiems vaikams nekyla priimant svarbius vidinius sprendimus arba elgtis atsakingai ateityje.

Bausmė dažnai skiriama nenuosekliai

Neracionalus elgesys gali būti bausmės priežastimi vienoje situacijoje, tačiau kitoje – jis gali padėti bausmės išvengti. Skiriant bausmes, praktiškai neįmanoma nustatyti nuoseklumą, nes poelgis, dėl kurio vaikas baudžiamas, gali būti vertinamas tik kai jį stebi ar vertina suaugęs žmogus. Jeigu apie poelgį praneša kažkas kitas, nėra jokio tikrumo, kad viskas įvyko būtent taip, kaip pasakojama. Vaikas situaciją gali matyti visiškai kitaip.

Bausmė skiriama siekiant išvengti neigiamos reakcijos

Prievarta skatina įgimtus baimės, atkirčio davimo ar tiesiog pabėgimo instinktus. Tokios emocijos ne tik slopina mokymosi apskritai procesą, bet ir nepadeda kurti gerų tarpusavio santykių šeimoje. Bausmė automatiškai veda link prieštaravimo, kuriam būdinga:

vaikas pradeda tikrinti tėvus, kad suprastų, kas konkrečiai jam galima arba negalima;

motyvacija mokytis to, ką perduoda tėvai, stipriai mažėja.

Bausmė žudo bet kokį vaiko siekį ar norą elgtis pozityviai, ko taip stipriai siekiame nuo pat vaikų gimimo.

Bausme neįmanoma pasiekti pakeisti vaiko elgesį

Bausmė nepadeda vaikams keisti savo neatsakingų poelgių. Blogus įpročius lengviausiai išstumia geri, bet bausmė nemoko vaikų, kaip daryti tinkamą pasirinkimą. Vietoj to bausmė stumia vaiką ieškoti tokių būdų išsisukti, kad jis nebūtų pagautas. Ir vietoj to, kad susikoncentruotų kaip gerinti savo elgesį, vaikas akcentus perkelia į atsikalbinėjimų ir gudravimą, leidžiančius mėtyti pėdas. Apsukrumas tampa svarbiausiu bausmės palydovu, kas bet kurioje šeimoje sukelia tik nusivylimą.

Bausmė neskatina vaiko mąstyti

Kadangi svarbiausia bausmės idėja – sukelti kitam žmogui skausmą, kad tik jį kažko išmokytume, žmogus, išgyvenantis bausmę, dažnai jaučiasi auka. Aukos retai kada atsako už savo elgesį, todėl tai užgniaužia bet kokį mąstymą ar socialinių bei asmenybės atsakomybės įgūdžių lavėjimą.

Bausmė dažniausiai išprovokuoja agresiją

Bausmė įsuka į uždarą ratą. Agresyvus elgesys tempia paskui save bausmę, išprovokuojančią tolesnę agresiją, vedančią prie dar griežtesnės bausmės ir t.t. Vaikai mokosi iš realių pavyzdžių, jie nuostabūs mėgdžiotojai. Jie mokosi stebėdami tėvų elgesį. Kai vaikams paskiriama bausmė, jie gali iš to išmokti tokių pamokų, apie kurias tėvai, tikėtina, net nepagalvoja. Pavyzdžiui, kas stipresnis – tas ir teisus; galima naudoti prievartą prieš artimus žmones; problemas gali spręsti panaudojant fizinę jėgą.

Bausmė dažniausiai sukelia eskalaciją

Kai bausmės nesuveikia, jos ima augti kaip besiritanti sniego gniūžtė, pagilindama pradinę problemą ir sukeldama stresą ne tik vaikams, bet ir tėvams. Eskalacijos pavyzdžių galima prisižiūrėti mokykloje: iš pradžių su vaiku kalbama netinkamai, tada jis per stipriai baramas, paskui jau vejamas iš klasės, paliekamas po pamokų, siunčiamas pas direktorių, vedamas į papildomus užsiėmimus šeštadieniais, paliekamas antriems metams, išbraukiamas iš mokyklos… ir jam galų gale tampa visiškai nebesvarbu, kas nutiks ir kaip. Kai kuriose šeimose tėvai supranta, kad bausmė neduoda reikalingų rezultatų, tada išgyvenamas dar didesnis nusivylimas ir pereinama prie dar griežtesnių metodų, įtraukiama ir fizinė bausmė.

Bausmė žemina savivertę

Ypač jautrūs vaikai baudžiami gali stipriai sumenkinti savo savivertę: jie pradeda imti realiai tikėti, kad jie blogi. Tai veda prie saviplakos – paties blogiausio ir griežčiausio bausmės pavidalo. Labai dažnai būna baudžiami tie, kuriems mažiausiai to reikėtų.

Bausmė sukelia daugybę neigiamų šalutinių poveikių

Vis ir vis besikartojanti bausmė gali sukelti nervingumą, depresiją, nepelnytos kaltės jausmą, gėdą, savęs gailestį, baimę, pyktį, prieštaravimą, išsisukinėjimą ir netgi kerštą.

Pagal užsienio spaudą parengė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė

TAIP PAT SKAITYKITE