Su šeima gyvename čia, Vilniuje. Turime trejetą dukrų, ir jau kuris laikas, žvelgdama į augančius ne tik savo, bet ir draugų vaikus, susimąstau – o mes, ant Nepriklausomybės atkūrimo ribos gimusieji, ar mokome juos būti lietuviais? Ir ar tai reikalinga sąmoningai daryti?
Aš asmeniškai dar mokiausi mokykloje rusų kalbos nuo pirmos klasės. Mama pasakojo, kaip vienąkart grįžusi iš mokyklos užsidegusi išdrožiau jai ištisą tiradą, koks didis buvo Leninas. Spėjome porą metelių paspaliukauti, bet pioniere tapti jau neteko. Taip, dar pamenu rusų filmukus ir programas vaikams, raudoną vėliavą, blokados laikus, tačiau vis dėlto sausio 13-oji įsirėžė atmintin žymiai ryškiau. Ir save augančią labiausiai atsimenu bei suvokiu jau Nepriklausomoje Lietuvoje.
Ir man kažkaip savaime atrodo suprantama, kad aš – lietuvė, gyvenu Lietuvoje, kalbu su artimaisiais lietuviškai (su rusakalbiais kaimynais galiu ir rusiškai). Apie tai, kas mūsų mieste, mokykloje, tėviškėje, šalyje vyksta, rūpinuosi aplinka (na ir kas, kad visuotinę aplinkos tvarkymo dieną iš penkias laiptines turinčio daugiabučio nei vienas kaimynas nelaiko prasminga išlįsti laukan ir apsikuopti). Ir tarsi rodosi, kad visiems, čia gyvenantiems, lietuviškumas turėtų irgi būti suprantamas. Kaip ir vaikams.
Tai kodėl jau gerą dešimtmetį netyla kalbos apie patriotiškumo stoką, jaunosios kartos požiūrį ir NEvertybes. Apie tai, kad ne tik didžių jausmų savo šaliai nebepuoselėjame, bet ir elementarių žinių nebeturime, nesidomime. Didžiausia kaltinimų lavina paprastai kliūva mokyklai. Atseit čia nebėra pavyzdžių, nėra mokoma gerbti, mylėti savo šalį, trūksta tam geranoriškumo, aktualiai analizuojamų temų ir problemų. Tik ar tikrai nuo mokyklos reikia pradėti šį pokalbį?
O gal vis dėlto – nuo šeimos?
Kiek mes kiekvienas, kaip tėvai, pasakojame savo vaikams apie Lietuvą? Net ir pradedant nuo savo ar senelių namų, mikrorajono, kuriame kasdien vaikštome bei žaidžiame. Kiek leidžiame pažinti mūsų šalį ar gimtojo miesto istoriją, kurios pažinime visai kitaip tarpsta dabartis? Ar pasakojame apie jūrą, ežerus, mūsų apklotą – miškus ir pelkes, čia gyvenusius – ir kaip – žmones? Ar leidžiame Lietuvą pačiupinėti? Ir ar tai išvis reikalinga? Gal tai turi ateiti savaime, su amžiumi, perskaitytomis knygomis, deklaruojamomis tiesomis? Gal reikia palaukti, kol vaikai užaugs?
Galiu remtis tik savo patirtimi ir įžvalgomis, kurios, augant dukroms, veriasi. Ir augina mane pačią. Kurios, beje, nėra vienintelis būdas, kažkoks teisingas ir sektinas.
Pirmasis didžiausias atradimas mūsų dukroms buvo, kad ne tik Vilnius yra Lietuva. Kad Lietuva ir ten, kur močiutė su seneliu gyvena (už 160 km), ir ten, kur sodyba (už gero 100 km), ir net tokioje tolybėje, kur Baltijos jūra – irgi Lietuva. Tai kokio dydžio mūsų Lietuva? – klausia, būdama keturmetė viena iš dukrų. – Turbūt didžiausia pasaulyje?
Tą neaprėpiamo didumo įspūdį, matyt, dar labiau sustiprina kelionės po Lietuvą automobiliu – nuošaliausiais žvyrkeliais (kada kelias kartais tiesiog baigiasi miškelyje, be galimybės važiuoti toliau), pasieniu palei Nemuną (oho, mama, pas mus yra pilių), lipant ant piliakalnių (ir kalbantis, kaip jie atsirado), bandant pažinti mažesnius mūsų miestus (to pasekoje ir man pačiai tenka kai kur lankytis pirmą kartą gyvenime. Tarkim, praeitą vasarą – Kupiškyje, – ir nustebti, kokių gražių vietų bei žmonių pas mus dar esama), leidžiantis klausytis tarmiško sodybos kaimynės kalbėjimo (kokia kalba, mama, ji šneka?), piešiant Lietuvos trispalvę (ir klausantis, kaip didesnė aiškina mažesniosioms, kokia tvarka turi eiti spalvos, ką jos reiškia)… Dar dukros kažkodėl labai pamėgusios skanduoti „Lietuva – vėl laisva!“. Kažkuo gražus joms šis skambėjimas…
Ką atimame ar duodame savo vaikams, kai pirma supažindiname su turkijom-egiptais-ispanijom, o ne savo kraštu – Rubikių ežeru, Čepkelių raistu ar Napoleono kepure (tų vietų yra gerokai daugiau. Gerokai)?
Dar vienas atradimas (jau gėda net ir prisipažint, kad ir man pačiai) – žaidimas mažiesiems apie Lietuvą, su geru tūkstančiu klausimų apie mūsų šalį. Kiek atsargiai žvelgiu į faktų ir informacijos kratinius, tačiau žaidžiant žaidimą – visada galima pasikalbėti ir apie tai, ko klausiama, pratęsti atsakymą savo patirtimi… Taip šis žaidimas gerokai užsitęsia – prireikia atsinešti lietuvių kalbos žodyną pasiaiškinti kokiam žodžiui, dar reikia prigriebti Raudonąją knygą, kad parodytum, kaip atrodo lūšis, o išgirdę klausimą apie stumbrus prisimename kelionę į Pašilių stumbryną… Tiesa, žaidime esama ir abejotino lietuviškumo klausimų – tarkim, apie šiuolaikines Lietuvos žvaigždutes (nežinau, kiek prasminga apie tokius laikinus dalykus kalbėti…) – bet čia, pasirodo, pranašesnė mūsų devynmetė dukra…
Dar vienas netikėtumas ištiko davus dukroms paklausyti Skylės dainų. Ypač iš albumo apie partizanus… Čia gal dar prisideda ir vyro pomėgis šiai temai bei bandymas dukras supažindinti su sudėtinga partizanų dalia. Kartais galvoju, kiek prasminga mažam vaikui kalbėti apie tai, net bandau skeptizuoti, kad kas iš to – ar joms suprasti, kaip sudėtinga viskas buvo. Tačiau išvydus dukrų susidomėjimą ir klausimus, abejonės pradeda tirpti… Net šiurpuliukai bėga nugara, kai dukros, visos trys sulipusios ant sofos, užtraukia žalias medis ir žalias brolis ošė Lietuvą, meilę ir jėgą… Nekirsk medžio broli!
Beje, mūsų namuose ant dviejų skirtingų kambarių sienų kabo po vėliavą – viena Tibeto, kita – istorinė Lietuvos. Atsirado jos visai ne ugdymo tikslais, tačiau netikėtai tapo dar vienu iš būdų kalbėtis apie laisvę. Juokingai smagu, kai trimetė dukra sugeba viešojoje erdvėje jas atpažinti. O mane pačią kiekvieną rytą ar laisvą minutėlę ištinka įvairūs man pačiai netikėti pasvarstymai varstant žvilgsniu istorinį Vytį ant žirgo… Še tau ir vizualizacijos jėga.
Taip, daug kas dar dukroms praslysta pro ausis, tenka ne vieną kartą pasakoti, kaip buvo įkurtas Vilnius arba kur yra Baltijos jūra, arba net apie tokius nesenus laikus kaip sausio 13-oji, tačiau kurių joms jau neteko savo kailiu pažinti. Arba apie miestus ir vertas dėmesio vietas, kurių dar nematėme. Taip, jos irgi, kaip ir visi vaikai, svajoja nukeliauti ir į užsienį (vyriausioji jau žino, kad tam reikalingas pasas, todėl susitaupė pinigų ir reikalauja, kad jai jį padarytume – mažu tas užsienis kada netikėtai ištiks ir nespėsim pasiruošti), skristi lėktuvu, nukeliauti į Afriką… Tačiau iki to mes dar galbūt ateisim. Gal kai nors kiek daugiau būsime apžiūrėję savo kraštą?…
Nežinau, galbūt ugdymo įstaiga (darželis, mokykla), aplinkiniai, viešoji erdvė gali paskatinti domėtis viena ar kita tema, net sukelti tam tikrų jausmų, tačiau ar ne šeimoje turime įskelti pirmąsias žiežirbas? Ir būdų tam esama ne vienas…
