Ditel

Ar lietuviai turi savanorystės geną?

Nors dažnam atrodo, jog požiūris į savanorišką darbą Lietuvoje sparčiai keičiasi – valstybė palaiko savanorystę skatinančias programas, daugėja savanorišku darbu prisidėti kviečiančių organizacijų, didėja veiklų įvairovė, tačiau Vilmorus (2018, spalis) atlikti tyrimai rodo, jog  savanorišką veiklą Lietuvoje renkasi tik 11 proc. šalies gyventojų.

Apie tai kas skatina ir kas atbaido žmones nuo savanoriškos veiklos bei kaip skiriasi savanorystės praktikos kitose valstybėse, kalbame su bene daugiausia savanorių Lietuvoje telkiančios organizacijos „Maisto bankas“ savanorių programos vadove Dovile Kovalskyte.

Dovile, ar remiantis savo darbine patirtimi pastebite lietuvių požiūrio į savanorystę pokyčius?

Būčiau neteisi, jei sakyčiau, kad požiūris į savanorišką veiklą visiškai nekinta. Dėka įvairių iniciatyvų ir projektų, nevyriausybinės ar kito pobūdžio organizacijos kalbėjimui apie savanorystę gali skirti vis daugiau dėmesio. Džiugina, jog šiandien pasiekiame įvairias žmonių grupes –  jaunuolius, senjorus, dirbančiuosius ir bedarbius – visi jie skirtingo išsilavinimo ir skirtingų gyvenimiškų patirčių turintys žmonės.

Tačiau turiu pastebėti, jog vis dar dažnai susiduriame su skeptišku požiūriu į darbą, už kurį nemokamas atlyginimas. Mano galva, kalbėjimas visuomenei ar net sau pačiam, po truputį padeda keisti nuomonę apie savanorystės vertę. Labai džiaugiuosi, kai žmonės į „Maisto banką“ ateina vien todėl, kad turi kelias laisvas valandas, kai jiems atrodo, kad pats geriausias būdas tas valandas praleisti yra būtent savanorystė. Toks elgesys ir rodo apie savanorystės atžvilgiu pamažu besikeičiantį žmonių požiūrį  – vis labiau suvokiama, kad neapmokamas darbas gali suteikti daug daugiau prasmės, nei prie televizoriaus ar kompiuterio praleistos valandos.

Ar savanoriai į organizaciją ateina patys, ar visgi tenka jų ieškoti?

„Maisto bankas“ yra didžiausia labdaros organizacija Lietuvoje, kasdien gelbstime milžiniškus kiekius (10-12 tonų) maisto ir maistu remiame kelis šimtus socialinių organizacijų. Tik savaime, be jokių paskatų, ateinančių savanorių pajėgumų mums nepakaktų siekiant užtikrinti visas kasdienes veiklas. Todėl be abejo turime nuolatos kviesti savanorius, priminti apie save, dominti ir skatinti žmones skirti šiek tiek savo laiko kovai su maisto švaistymu bei skurdu. Apklausos rodo, kad ketvirtadalis lietuvių nesavanoriauja vien dėl to, kad nežino kur tai galima padaryti. Vadinasi, mes turime nuolatos siekti, kad kuo daugiau žmonių apie mus žinotų.

Kiek savanorių šiuo metu turi „Maisto bankas“?

„Maisto banko“ sąrašuose šiuo metu yra apie 1,5 tūkst. savanorių. Vis tik aktyvių, tų, kurie savanoriautų tam tikra laiką, tam tikru reguliarumu, nuolatinių savanorių per penkis organizacijos padalinius yra apie 250. Išskirtinis savanorius sukviečiantis  atvejis yra du kartus per metus vykstančios „Maisto banko“ akcijos. Tuomet prie jų prisijungia savanoriai iš įvairių socialiai atsakingų verslo įmonių, mokyklų bei akcijoje dalyvaujančių socialinių ir bendruomeninių organizacijų. Šio renginio metu „Maisto banko“ savanorių prijuostėmis ar marškinėliais kaskart pasipuošia virš 8 tūkst. talkininkų.

Dėl kokių paskatų šie žmonės ateina savanoriauti?

Kaip rodo SIC atliktos mūsų savanorių apklausos, didžioji dalis savanorių ateina „Maisto bankui“ į pagalbą, nes nori nuveikti gyvenime kažką prasmingo ir padėti žmonėms. Jiems išties neduoda ramybės tai, kad didžiuliais kiekiais yra švaistomas maistas, kai tuo tarpu kas penktas Lietuvos gyventojas negali prasimaitinti. Vieni negali susitaikyti su maisto švaistymu ir jo keliamomis ekologinėmis problemomis, kiti tiesiog su mintimi, kad mėtant maistą tuščiai švaistomi žemės resursai, treti – negali nesijaudinti matydami pinigų maistui neturintį kaimyną.

Kita didelė grupė savanorių motyvuota tuo, kad tiesiog turi laisvo laiko, trokšta sutikti naujų draugų ir bendraminčių, arba tiesiog smagiai praleisti laisvalaikį.

Kaip atrodo savanoriškas darbas „Maisto banke“? Ką žmogus prieš ateidamas savanoriauti turėtų žinoti?

„Maisto banke“ savanoriai pasirūpina, kad atliekantis maistas būtų surenkamas, sutvarkomas ir perduodamas nepasiturinčių maitinimui. Vieni vairuoja autobusiukus, kurie kasdien važiuoja į prekybos centrus paimti besibaigiančio galiojimo maisto produktus, kiti jau mūsų sandėliuose tuos produktus perrenka ir surūšiuoja. Savanoriai taip pat padeda mūsų maisto perdirbimo virtuvėje, kur konservuojami produktai, kurių nepavyksta tą dieną perduoti žmonėms. Be atlygio dirbantys talkininkai dalina maisto produktus nepasiturintiems, padeda biure tvarkant važtaraščius, ataskaitas ir kitus privalomus dokumentus. Jei matome, kad savanoriai stipriai įsitraukia į „Maisto banko“ veiklą, perduodame jiems ir didesnės atsakomybės reikalaujančius darbus – sandėlio savanorių komandos koordinavimą, lėšų telkimo renginių organizavimą ir pan.

Prieš ateinant svarbu žinoti, kad savanorystė yra ne tik geras laiko praleidimas, bet ir įsipareigojimas. Tai tarsi pažadas, duotas mūsų remiamiems žmonėms, gamtai, visuomenei. Tai atsakingas ir be galo reikalingas darbas – todėl svarbu kas kartą nusiteikti, jog bus ne tik smagu, bet tai reikalaus ir laiko, ir pareigingumo, ir atsakomybės bei žodžio laikymosi. Kiekvienas savanoris „Maisto banke“ skiria tik tiek laiko, kiek nori ir gali.

Jau visai greitai finišuos „Maisto banko“ vykdomas Šiaurės-Baltijos šalių savanorystės praktikų mainų projektas. Kokiu tikslu jis buvo vykdomas ir kas jame dalyvavo?

Dirbdami savo darbą nuolatos bendraujame su kitų šalių maisto bankais. Pastebėjome, jog darbe su savanoriais maisto bankai susiduria su skirtingais iššūkiais. Vieniems trūksta vyriškos jėgos, kitiems jaunų savanorių, tretiems – ilgalaikių savanorių ir pan. Tad jūsų minėto projekto tikslas – pasidalinti turimomis savanorių vadybos praktikomis su Šiaurės šalimis, konkrečiai su Estija bei Danija, pasimokyti vieniems iš kitų kaip spręsti iškylančias problemas ir priimti iššūkius.

Kaip suprantu, pati lankėtės maisto bankuose Danijoje bei Estijoje. Kuo skiriasi jų ir Lietuvos „Maisto banko“ darbas su savanoriais? Kokias pamokas iš ten parsivežėte?

Danijoje pamatėme, kad priešingai nei Lietuvoje, dauguma savanorių yra vyresnio amžiaus, jie dažnai savanoriauja ilgą laiką. Tarp vyresnių žmonių susiformavę artimi ryšiai. Tad išvykos metu nagrinėjome danų turimas savanorių bendruomenės stiprinimo praktikas. Estai turi labai išvystytą draugystę su įvairių sričių profesionalais, kurie labai prisideda prie organizacijos lėšų telkimo bei advokacijos – ten savanoriai yra neatsiejama organizacijos plėtros dalis. O Lietuvoje estus ir danus stebino savanorių telkimo „Maisto banko“ akcijoms būdai, mūsų organizacijoje vykdomi savanoriams skirti mokymai.

Kokios kitos veiklos buvo numatytos šiame projekte? Kokių rezultatų tikitės?

Projekto metu surengti trys pažintiniai vizitai į Danijoje, Estijoje ir Lietuvoje esančius maisto bankus. Jų metu parengėme darbo su savanoriais gaires, kurios bus prieinamos visoms su savanoriais dirbančioms organizacijoms. Projekto finišas – birželio 27 dieną Vilniuje vyksianti konferencija. Projekto metu labiausiai išryškėjo, jog vienas aktualiausių iššūkių visuose maisto bankuose yra savanorių bendruomenės stiprinimas – tai raktas į ilgalaikę ir kokybišką savanorystę. Todėl konferenciją skirsime būtent šiai temai.

Grįžtant prie savanorystės Lietuvoje: kaip savanorystės sritis atrodys po dešimtmečio?

Tikiu, kad jei ne po 10, tai po 20 metų savanorystė bus mūsų genuose. Mes visi bent kažkiek laiko per savo gyvenimą būsime skyrę savanoriškai visuomenei naudingai veiklai, vienu ar kitu metu būsime buvę dalimi kokio nors judėjimo, kuris gražina mūsų šalį. Vieni prisidės būdami „Maisto banko“ savanoriais, kiti – tėvų komiteto nariais darželyje, treti – pavasarinių apsitvarkymų savo bendruomenėje  iniciatoriais. Visa tai ir yra savanorystė ir kiekviena savanoriška patirtis yra labai svarbi.

Vieniems žmonėms nesinori per daug sukti sau galvą – dažnai jie nori gauti konkrečią užduotį, ją padaryti ir eiti namo. Tam labai tinka „Maisto banko“ sandėliai. Kiti nori kūrybos laisvės, organizuoti, ieškoti išeičių ir sprendimų. Tam gali labai tikti vietos gyventojų ir žinoma, darbas „Maisto banko“ biure.

Bet kokiu atveju, esu optimistiška ir manau, kad jau visai netolimoje ateityje lietuviai skirs vis daugiau laiko darbams, kurie asmeniškai neatneša materialinės naudos, bet yra labai vertingi mus supančiai aplinkai ir visuomenei.

 

Projektą Šiaurės-Baltijos šalių savanorystės praktikų mainai” remia Šiaurės ministrų taryba. Už publikacijos turinį atsako tik publikacijos autoriai ir jis nebūtinai atspindi Šiaurės minstrų tarybos nuomonę ar politiką.

 

 

TAIP PAT SKAITYKITE