REXSAN

Algirdas Petronis: prisirišti negalima paleisti – kur dėsime kablelį?

Pernelyg neprisirišti prie daiktų, netapatinti savęs su titulais ir postais, nesisavinti ir nevaržyti mylimo žmogaus… Kai kam tai siekiamybė, nuolatinė akistata su savo netobulumu ir ydomis, nuolatinis mokymasis pažinti ryšių su žmonėmis ir aplinka paslaptį. Bet jeigu neprisirišti ir paleisti jums – itin lengva ir paprasta, tyko kitokie spąstai: lengvai šuoliuodamas per gyvenimą žmogus netenka daug vertingos patirties, kuri atsiranda tik iki galo išgedėjus kiekvieną netektį.

Jei tik automobilyje būna vietos, stengiuosi pavėžėti keliaujančiuosius pakeleivinėmis mašinomis – juk ir pati dar ne taip seniai mėgau keliauti autostopu. Vienintelis turtas – kuprinė ant pečių, prieš akis – tik kelias ir visas pasaulio laikas, nes niekada nežinai, kada nukeliausi į galutinę stotelę. O ir tikslas ne taip jau svarbu – pats procesas kur kas malonesnis.

Klausausi pakeleivių istorijų, jų planų leistis į tolimas keliones, į kurias neimtų nei daiktų, nei daug pinigų. Kartais jie pasakoja apie tai, kaip gera prie nieko neprisiriši, neturėti namų nei varžančių santykių, kaip svarbu, kad daiktai sutilptų į vieną mažą kuprinę, ir koks palengvėjimas apima susikaupusį perteklių išdalinus kitiems.

Klausausi ir darosi kažkaip nejauku – ir kaipgi mes sugebam taip „apsikrauti“: namai ir automobiliai, indai ir baldai, gėlės, kurias reikia laistyti, ir katės, kurias reikia pašerti. O kur dar draugai ir pažįstami, su kuriais „palaikome ryšį“, darbas ir titulai, kurie leidžia jaustis „oriai“.

Kita vertus, ar būti laisvam – vienintelė laimė? Ar neprisirišimo teorija gali tapti būdu pateisinti paprasčiausią lengvabūdiškumą, nesugebėjimą užmegzti tikrų santykių? Kaip skiriasi atsisveikinimo procesas, kai praradimas mus tiesiog ištinka ir kai patys pasirenkame pereiti į naują etapą?

Į šiuos klausimus atsakymo ieškojau pokalbyje su psichologu-psichoterapeutu Algirdu Petroniu.

Kodėl apskritai žmogui svarbu tiek mokėti prisirišti, tiek ir gebėti paleisti?

Tyrimai rodo, kad dar būdami įsčiose kūdikiai jau atpažįsta savo motinos balsą, jos kvapą, taip pat skiria ir tėčio balsą. Taigi ryšį su kitais mes kuriame dar iki gimimo ir mūsų gyvenimo istorija iš esmės yra ryšių ir santykių istorija. Nėra tokio žmogaus, kuris būtų atskiras nuo kitų. Žmogaus santykiai  su kitais apima ir didžiausius jo džiaugsmus, ir didžiausius skaudulius.

Vaiko prigimtyje juntamas ir prisirišimo, ir autonomijos pradas. Bet kiekvieną kartą tai labai asmeniška istorija, kuriai įtakos padaro ir aplinka, ir tėvai. Žmogus savo vaikystės patirtį atsineša ir į suaugusiojo gyvenimą.

Kai kurie pokyčiai įvyksta natūraliai, pavyzdžiui: kai užaugame, anksčiau suformuoti santykiai su tėvais nebeveikia, gyvenimas, kuris buvo, baigiasi. Tenka ieškoti, kaip kurti naujus santykius tiek su tėvais, tiek su aplinka. Daug jaunų žmonių tai išgyvena kaip tam tikrą krizę. Kai kuriems norisi išlaikyti tai, kas, nors ir pasenę, yra žinoma, patikima. Iš tokių situacijų galbūt ir kyla posakis, kad reikia palikti, paleisti.

Tokie lūžio momentai vyksta ir keičiant darbą, ir kai miršta artimas žmogus, nutrūksta artima draugystė. Tačiau jeigu pabrėžiamas vien tik „paleidimo“ aspektas, nuolat akcentuojama, kad nereikia prie nieko prisirišti, tada kyla klausimas, koks apskritai tokio žmogaus ryšys su gyvenimu.

Kaip žmogus išgyvena šį virsmą? Kiek užtrunka, kol tikrasis paleidimas įvyksta viduje?

Dažnai akcentuojama, kaip svarbu priimti pokyčius, o skliausteliuose tarsi lieka mintis, kad nereikia nieko jausti, kad neturi skaudėti širdies, nereikia, kad žmogus gedėtų. Tačiau toks požiūris gali tik apsunkinti atsisveikinimo procesą. Juk kiekvieną atsisveikinimą lydi  ašaros.

Lūžio taške svarbu susivokti, kas keičiasi ir kas nesikeičia. Atsakyti sau, dėl ko man skauda širdį ir dėl ko neskauda, ko netenku ir kas lieka, ko pasimokiau iš to ryšio ar santykio, dėl ko galbūt net pykstu. Taip pat sveika pažvelgti ir pozityviu žvilgsniu į ateitį: ko aš viliuosi, kas manęs laukia išgyvenus šį pokytį?

Turbūt vienas iš skuboto atsisveikinimo pavojų – apsimesti, kad nieko neįvyko. Bet tai tik skurdina žmogų. Taip netenkama svarbios patirties, kurią būtų galima įtraukti į savo gyvenimo visumą, į savo istoriją. Kad tai įvyktų, reikia pereiti tą virsmą, ištverti skausmą, išgedėti.

Kalbame apie lūžius, kurie tiesiog ištinka, ir žmogus būna priverstas prisitaikyti prie pokyčių. Kas nutinka, kai dėl kokių nors priežasčių patys turime būti atsisveikinimo iniciatoriais? Kuo paleidimo procesas skiriasi, kai sąmoningai priimame sprendimą dėl tam tikrų pokyčių (pavyzdžiui, ne mane paliko partneris, bet pats nusprendžiau nutraukti santykius; ne išmetė iš darbo, o pats keičiu veiklą ir pan.)?

Kalbant apie suaugusiųjų daromus sprendimus, kartais mes perdėtai optimistiškai žiūrime į savo sąmoningumą. Nenoriu jo nuvertinti, bet dažnai tuos mūsų vadinamuosius sąmoningus sprendimus nemažai lemia pasąmoningi arba ne iki galo įsisąmoninti ir suvokti mūsų sielos pasaulio veikėjai, patirtys, motyvai. Spendimai yra tuo sąmoningesni, kuo žmogus geriau pažįsta save, ne tik sąmoningąją savo asmenybės dalį.

Paleidimo sąvoka turi labai daug reikšmių, žiūrint, apie ką kalbama. Kartais gali atrodyti, kad spręsti iškilusius sunkumus – sunkiau, nei nukirsti ryšį. Panašiai kaip kartais atrodo, jog paprasčiau ne taisyti sugedusį daiktą, o išmesti ir vietoje jo nusipirkti kitą, bet taip tik didėja vartojimas, o produktai darosi vienkartiniai.

Jei mes taip elgiamės su savo santykiais, tada jie irgi tampa vienkartiniai, paviršutiniški. Tai tiesioginis kelias į vienatvę, nes santykiams reikia laiko, jie auga lėtai.

Jei einate į kalnus su porininku, jums teks kopti susirišus virve. Jei vienas kristų, kitas jį gelbės.

Ar paleidimas gali įvykti tik dėl to, kad kas nors taip patarė, tarsi nusprendė už tave iš šono stebėdamas: „Laikas jau tau tai paleisti“?

Labai atsargiai žiūrėčiau į tokias instrukcijas, kaip „paleisk“, „užmiršk“. Mirus artimam žmogui sakoma: „Perstatyk baldus, apsimesk, kad nieko neįvyko, išmesk drabužius, negalvok.“ O patirtis rodo, jog tam, kad įvyktų gedėjimas, reikia ir to žmogaus nuotraukos, ir prisiminimų apie jį, ir pokalbių, ir ilgėjimosi, ir pastebėjimų, kad pamatei labai panašų žmogų gatvėje ir suvirpėjo širdis.

Tai yra sunku suaugusiesiems, o vaikams tai dar sunkiau, jiems reikia kur kas daugiau palaikymo, nes jų „aš“ suvokimas dar nėra labai tvirtas. Todėl vaikui labai svarbu, kad šalia būtų jį palaikantis artimas žmogus, tas, į kurį galėtų atsiremti. Kai sakoma: „Nieko tokio, kad suvažinėjo katinėlį, greitai nupirksim naują ir apsimesime, kad nieko neįvyko“, – tarsi bandoma apgauti vaiko širdį. Daug naudingiau išlaukti, kol buvęs gyvas santykis taps istorijos dalimi.

Kalbėdami apie savo neprisirišimą, gebėjimą paleisti, žmonės kartais mini ir religiją – tiek Rytų praktikas, kuriose akcentuojamas išsivadavimas nuo troškimų, tiek ir krikščionybės tradiciją, kurioje taip pat yra vertinamas tam tikras atsižadėjimas. Kokią prasmę tai turi?

Atidžiau pažvelgus į religiją, ne mažiau nei atsižadėjimo, atsisakymo idėja yra svarbus ir santykis, ryšys. Juk svarbiausia, ar tu matai žmoguje žmogų, ar daiktą. Žmogaus santykis su kitu žmogumi ir su Dievu yra krikščionybės centre. Besižavintiesiems Rytų religijomis priminčiau, kad atjauta irgi neįmanoma be santykio.

Religiniai teiginiai neturėtų tapti pasiteisinimo teorija tam, kad išspręstų nesėkmingus žmogaus santykius, paremtų lengvabūdiškus sprendimus. Paviršutiniškai taikant neprisirišimo idėją kyla pavojus, kad žmogus tik apsimeta neturintis jokių ryšių, jam tarsi niekas nesvarbu. Tokiu atveju tai panašiau į tam tikrus skausmą malšinančius vaistus: jie negydo, tik pašalina skausmą. Taip, kartais to reikia didelės netekties akistatoje, kad padėtų ištverti skausmą, bet bandymas apsimesti, kad nieko nejaučiu, nepadeda išgedėti iki galo.

Reikėtų suprasti, kad tikrasis atsižadėjimas, apie kurį kalba krikščionybė, primena mums ne tik apie ryšių nutraukimą, bet ir apie pasiaukojimą. Tai klausimas, ką ir dėl ko aš galiu aukoti, dėl ko aukotis galiu pats, kas man yra svarbiau už manąsias ambicijas ar komfortą.

Žmonės keičia darbus, keičia partnerius tarsi bandydami išsivaduoti nuo kažko. Tačiau sakoma, kad taip nuo savęs nepabėgsi, tik nuolat kitose vietose ir su kitais žmonėmis vis kartosi tas pačias klaidas. Galbūt vertingiau yra mėginti augti puoselėjant tą patį santykį, tiesiog pakeisti požiūrį, pasistengti suvokti savo klaidas ir iš jų pasimokyti?

Gyvenimo situacijos labai įvairios ir tikrai yra neįmanoma iš anksto žinoti, kaip tvarkytis su viena ar kita situacija. Įtartinai atrodo, jei tik ištikus pirmiems tarpusavio santykių sunkumams žmogus nusprendžia išsiskirti, nes partneris nėra idealus. Tačiau lygiai taip pat įtartinai atrodo, kai yra įsisenėjusių santykių problemų, kurios žaloja žmogų ir aplinkinius, bet nesiimama jokių radikalių priemonių.

Protingiausia būtų sustoti ir susivokti, kokie jausmai, kokie motyvai, kokie modeliai „stovi už kadro“ ir lemia visa tai, kad vyksta. Toks būdas nėra greitas, bet įmanoma surasti atsakymą. O skubotai sakyti, kad prie nieko neprisirišu, kaip ir laikytis įsikibus, vienodai įtartini scenarijai.

Kai žmogui pačiam tenka priimti sprendimą, palaikyti ryšį ar jį nutraukti, kokie rodikliai jam gali padėti apsispręsti? Kokius klausimus sau turėtų užduoti, kad pasitikrintų, ar jis tam pasiruošęs, ar elgiasi teisingai?

Klausimas „Ar darau teisingai?“ kyla iš idėjos, kad yra teisingas ir neteisingas būdas. Tačiau greičiausiai, tokiose situacijose yra tiesiog du skirtingi būdai, kurie turi skirtingas pasekmes. Tad ir vėl verta pabandyti nurimti, ypač jei žmogus apimtas stiprių jausmų, o tada pagalvoti: „Kodėl man reikia patvirtinimo, kad elgiuosi teisingai?“

Taip pat svarbu paklausti savęs, ar tai kartojasi? Jei taip, susimąstyti – kodėl.

Dar verta paklausti savęs, ar nebandau supaprastinti situacijos sakydamas, kad aš noriu vieno, o visi kiti iš manęs reikalauja kito ir esu priverstas kovoti su savo šeima, visuomene ar dar kuo nors? Dažniausiai (nors ne visada) tokiu atveju mes linkę prisikirti savo vidinio konflikto dalį aplinkiniams. O, iš tiesų, kartais žmogus vienu metu nori dviejų nesuderinamų dalykų. Tada reikia drąsos ir stiprybės tam, kad pripažintume, jog tas konfliktas vyksta viduje ir kad bet kuriuo atveju ką nors pasirinkdami neteksime kai ko kito ir dėl to skaudės. Išankstinė skausmo baimė gali trukdyti būti sąmoningiems ir priimti reikiamus sprendimus.

Priimdami sprendimą žmonės užduoda sau pačių įvairiausių klausimų – apie skausmą ir viltį, apie pareigą ir apie tai, ką jie labiau brangina. Dažniausiai tai nebūna vien klausimas, kas maloniau, tai klausimas, kuriame susipina ir vertybės, ir santykiai. Tai lygtis su daug nežinomųjų.

Ar įmanoma turėti taip, lyg neturėtum? Mylėti žmogų ir jį paleisti? Koks yra sveikas prisirišimas, be savininkiškumo?

Čia galima pradėti kelti labai aukštus standartus ir reikalavimus, koks žmogus turi būti. Bet žmogus yra toks, koks jis yra, jis dalyvauja procese, nuolatinėje kelionėje, kurioje neretai pakliūva į pačias nemaloniausias situacijas. Kalbant apie savęs tapatinimą su turtais, aukštais postais, kito žmogaus savinimusi, svarbu suprasti, kad, tik išmokęs atpažinti savo godumą ir savo puikybę, savo norą dominuoti, tu gali iš to pasimokyti.

Tai visada yra labiau kelias, o ne geros praktikos pažymėjimas, kurį gali sau išrašyti ir pasikabinti ant sienos. Aš manau, kad iki pat gyvenimo pabaigos tai bus įdomus, skausmingas, o kartais juokingas klausimas ir svarbu jo nebijoti.

Kiek šią žmogaus kelionę lemia aplinka, kontekstas, o kiek – tiesiog prigimtis?

Yra žmonių, kurie mėgsta turėti gražių daiktų, yra linkę tapatinti save su jais, bet lygiai taip pat yra žmonių, kurie mėgsta turėti aukštų idealų, siekių ir dėl to jaučiasi pranašesni už kitus. Didelio skirtumo tarp to nėra, skiriasi tik turėjimo objektas.

Lygiai taip pat reklama nesukuria mūsų ydų, mūsų noro prisirišti ar tapatintis su daiktais, ji tiesiog išnaudoja tuos žmogaus prigimties aspektus, kurie jau prieš tūkstančius metų yra pastebėti.

Manau, jog materialistinio konteksto įtaka ta, kad žmonės nebeturi laiko sau ir vienas kitam – nebeturi laiko pagalvoti apie tai, ką mes veikiame šiame pasaulyje.

„Viskas praeina.“ Ar šis posakis gali apibendrinti mūsų pokalbį apie prisirišimą ir paleidimą?

Aš pratęsčiau šią frazę pridurdamas „ir palieka pėdsakus“ – juk kiekvienas ryšys ir santykis, net ir nutrūkęs, duoda mums vertingos patirties, kuri galbūt padės ateityje.

Šią frazę galima traktuoti įvairiai, pavyzdžiui, su tam tikru nuvertinimu, esą viskas yra tiesiog niekalas, todėl neverta dėmesio (iš čia gali kilti siekis prie nieko neprisirišti). Šis posakis gali padėti ištverti išsiskyrimą ar netektį. Jis gali įkvėpti ir nuoširdžiam gyvenimo džiaugsmui.

Kalbino Asta Buitkutė

TAIP PAT SKAITYKITE